Lietuvoje išleistas Andreï Makine romano „Prancūziškas testamentas“ tęsinys „Žako Dormo žemė ir dangus“, kurį leidyklai „Tyto alba“ iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė.
Po Antrojo pasaulinio karo praėjo beveik dvidešimt metų. Netoli Stalingrado vaikų namuose auga našlaitis, vis laukiantis sugrįžtant ordinais pasipuošusio savo tėvo. Tačiau šie vaikų namai skirti „tėvynės išdavikų“ vaikams. Jo tėvas niekada negrįš… Vienintelė našlaičio priebėga – netoliese gyvenanti sena prancūzė Aleksandra, kurios dėka jis išmoksta prancūzų kalbą, o vieną dieną išgirsta ir apie Žaką Dormą, tragiško likimo prancūzų lakūną, slaptu oro keliu iš Aliaskos per Sibirą skraidinusį Rytų frontui skirtus amerikiečių lėktuvus ir žuvusį atsimušus į ledkalnį.
Likimas našlaitį romano herojų nubloškia į svetimą ir atšiaurią Prancūziją, kur jau užaugęs jis ieško savo tapatybės, tėvynės ir tiesos. Tiesą ir pasiaukojimą jam įkūnija vaikystės didvyris Žakas Dormas; rašydamas romaną apie Aleksandros ir Žako Dormo meilę, jis susieja lakūno žūties vietą su savo prancūziška dabartimi… Senoji ir naujoji Rusija, abejinga Prancūzija, kur gyvena Žako Dormo brolis, šalčio persmelkta ir skurdžios poezijos kupina trumputė meilės istorija – praeities ir dabarties fragmentai, susipindami ir išsiskirdami, brėžia rūsčias sibirietiškų ir prancūziškų, vienišų ir nepamirštamų likimų linijas.
Prancūzijoje autorius 1995 m. už „Prancūzišką testamentą“ gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premijas – du iš penkių reikšmingiausių literatūros apdovanojimų. Emigrantas, nesuprastas leidėjų menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų.
Andreï Makine (g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje. Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava.
Beje, Andreï Makine - 2009 metų „Tyto albos“ knygų mugės svečias.
