Sausio 27 dieną mirė 91 metų literatūros legenda Džeromas Deividas Selindžeris (Jerome David Salinger). Apie jį beveik nėra jokių prisiminimų. Kitaip tariant, neteko girdėti jokių kvailų anekdotų apie svaidymąsi gėrimais, apie antros eilės pusbrolius, kurie kažkada stovėjo šalia jo prie ruletės stalo, nėra jokių paparacų nuotraukų, kuriose jis spokso į kokią žvaigždutę Malibu. Savo gerbėjams jis buvo kone šventasis, toks viso, kas žiauru ir vulgaru, priešas, praktikavęs dzenbudizmą.
Skirtingai nei Hemingvėjus, Ficdžeraldas ar Keruakas, Selindžeris buvo tik žinomas, tačiau labai uždaras, nemėgstantis viešumos, daugiau kaip 50 metų gyvenęs kaip atsiskyrėlis.
Dar tada, kai jis rašė - jo paskutinis apsakymas “New Yorker” leidinyje pasirodė 1965 metais - Selindžeris atstovavo savotiškam kultui, buvo laikomas pusdieviu. Jo paslaptingumą ir charizmą skleidė rašytojo kūriniai, o ne jo asmenybė. Vis dėlto, buvo laikai, kai berniukai svajojo būti Selindžeriais. Daugelis tapatinosi su jo romano “Rugiuose prie bedugnės” (1951 m.) herojumi Holdenu Kolfildu.
Selindžeris buvo laikomas vyruku, kuris per visą vakarėlį tyliai stovi kampe, o namo išeina su gražiausia mergina.
Duktė išklojo tėvo nuodėmes
Pasitraukęs iš viešo gyvenimo į savo tvirtovę Korniše, esančiame Naujajame Hampšire, rašytojas pasijuto išduotas artimųjų. Jo 44 metų dukra Pegė (Margareta) parašė memuarus, kuriuose jos tėvas piešiamas kaip itin nemalonus ekscentrikas. Knygai pasirodžius Pegės tėvas ir brolis su ja liovėsi kalbėtis, o ji turi sergėtis visokių persekiotojų, kuriems romanas “Rugiuose prie bedugnės” turbūt atstoja Bibliją, išpuolių. Juk kadaise vienas tokių fanatikų Markas Deividas Čepmenas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (John Lennon).
Piktinosi ne vien visokie keistuoliai. Kai kurie anglų kalbos dėstytojai iš JAV universitetų bei laikraščių žurnalistai taip pat buvo nepatenkinti Margaretos Selindžer memuarų knyga “Sapnų gaudyklė” (“Dream Catcher”), kurioje ji pasakoja apie savo vaikystę šalia garsiojo tėvo. Vienas apžvalgininkas net pareiškė, kad ji turėtų patekti į pragarą, skirtą neištikimiems vaikams, kurie bando pasipelnyti iš savo tėvų šlovės.
Pegė nieko nesigaili. Jai Dž.Selindžeris - ne literatūros dievas, o labai jau žemiškas tėvas, kuris visai nepaisė savo vaikų, galvodamas vien apie savo kūrybą, sunkiai apčiuopiamus tikėjimus ir paaugles mergaites.
Vietoj pagalbos - žurnalas
Pegės mama Klerė Duglas (Claire Douglas) buvo taip pat tik 16-os, kai susipažino su 31 metų rašytoju iš Niujorko. Pegė prisimena, kaip jai teko mokytis ne viename internate ir dėl to turėjo asmenybės problemų. Ji gėrė, augo neprižiūrima, patyrė keletą sąmonės aptemimų, kai prisiimdavo skirtingas asmenybes, ją kamavo sekinančios ligos. Kartą, kai paskambino tėvui norėdama paprašyti pagalbos, jis jai išsiuntė vieno žurnalo, kurį leido kažkokia krikščioniška organizacija, prenumeratą. Tuo metu tai buvo jo tikybos guru, kurie mokė, kad liga yra tik iliuzija.
Jos atsidavimas tėvui buvo toks didelis, kad kai 1984 m. bandė nusižudyti, ji paskambino į ligoninę prieš išgerdama mirtiną tablečių dozę, norėdama užsitikrinti, kad jos pavardė nepateks į spaudą. “Mano didžiausias noras tą akimirką buvo ne apsaugoti save, o savo tėvo paslaptis, likti ištikimai šeimos įsitikinimams”, - rašo ji.
Ištikimybė šeimai ėmė griūti, kai prieš daugelį metų ji ėmė lauktis sūnaus ir labai skurdžiai gyventi. Tuomet tėvas tiesiog patarė jai pasidaryti abortą. “Neturi teisės gimdyti kūdikio, jeigu negalėsi jo išlaikyti”, - pareiškė jis. Ji buvo tokia apstulbusi, kad užsirašė tuos žodžius; tai ir buvo pradžia ilgo proceso, kuris galiausiai atvedė prie “Sapnų gaudyklės”.
Karinės rašytojo paslaptys
Rašyti “Sapnų gaudyklę” nepalengvino tai, jog tėvas liovėsi su ja bendravęs, kai tik išgirdo, kad ji rašo knygą. Jai teko pasikliauti savo pačios atmintimi bei įvairiausių moterų, kurios vienu ar kitu metu buvo atsiradusios jos tėvo gyvenime, pasakojimais. Knygoje daug pavienių, nesusijusių epizodų iš jos gyvenimo, ir vis dėlto įdomiausios vietos ryškiai nušviečia jos paslaptingojo tėvo gyvenimą. Jis beveik nieko jai nepasakojo apie karo laikus ir apie tai, kaip 1944 m. jo pėstininkų pulkas išsilaipino Europoje, bei kraupų likimą, ištikusį 12 pėstininkų pulko karius, kurių dauguma žuvo. Tą istoriją ji kažkur iškapstė pati. Pats Selindžeris tik per stebuklą išliko gyvas. “Ta degančios mėsos smarvė niekada neužsimiršta, - kartą prasitarė jis. - Kad ir kiek ilgai gyventum”.
Pasak Pegės, visą likusį savo gyvenimą jis taip ir liko kareiviu, labai disciplinuotas, atitolęs nuo paprastų civilių.
Pegė įleido šviesos spindulį ir į dar vieną tamsų tėvo gyvenimo kampelį, susijusį su jo žydiška kilme, kurią jis slėpė. Džeromo tėvas sėkmingai užsiėmė maisto importu, o motina buvo airė katalikė, vėliau priėmusi judaizmo tikėjimą. Sonį (kaip artimieji vadino Džeromą) ji augino laikydamasi visų žydų papročių. Šios savo tapatybės jis kaip įmanydamas kratėsi.
“Mano tėvas labai sutrikdavo ir suglumdavo, kai būdavo paliečiama ši tema. Šia tema niekada nebuvo kalbama”, - prisimena Pegė. Kai kurie Selindžerio herojai panašiai reaguoja į savo šeimų istorijas, tačiau nė vienas taip keistai nesielgia, kaip pats rašytojas, kurio pirmoji žmona buvo nacių organizacijos narė. Karo pabaigoje Selindžeris tarnavo kontržvalgybos karininku ir buvo vienas pirmųjų karių, įžengusių į išlaisvintą koncentracijos stovyklą (Pegė neprisimena jos pavadinimo). Jam teko užduotis kvosti vietos nacius ir vieną iš karininkių Silviją (Sylvia), kurią jis buvo suėmęs, įsimylėjo, vedė ir išsivežė į Ameriką. Pasak jos sesers Doris, Silvija visada demonstravo antisemitines nuotaikas ir galiausiai grįžo į Vokietiją.
Kaip žvėris narve
Pasak Pegės, Selindžeris nuolatos rašė. “Jis kasdien dirba nuo ankstyvo ryto iki vidudienio, o kai nusprendžia patinginiauti, visiems baisiai įkyri. Jis blaškosi kaip koks žvėris narve, todėl geriausia, kai sėdi prie rašomosios mašinėlės”, - pasakojo ji. Tačiau, pasak Pegės, visai gali būti, kad pastarųjų dešimtmečių darbai paprasčiausiai bus sudeginti, ir tiek. Tai priklausys nuo jo nuotaikos.
Pegės knyga visai sugriovė šeimos santykius. Jos brolis Metju parašė laišką į “New York Observer”, kuriame pasmerkė knygą ir pareiškė abejojąs, ar ji atitinka tikrovę.
Pegė tada pasakė, kad jai “gėda dėl brolio”: “Jis su manimi nesišneka. Tačiau aš tebesu jo vyresnioji sesuo. Man gaila, kad jam neužteko drąsos viską pasakyti man asmeniškai, užuot rašius į spaudą. Tačiau tikiuosi, kad po kelerių metų jam pačiam bus gėda dėl savo poelgio. Viliuosi, kad jis pats pagaliau viską išsiaiškins”.
Pegė teigia, kad viskas, kas parašyta jos knygoje, atitinka tikrovę, nes jeigu būtų priešingai, jos tėvas būtų padavęs ją į Aukščiausiąjį Teismą, kaip pasielgė su savo ankstesniu biografu Janu Hamiltonu (Ian Hamilton).
“Iš tikrųjų neturėjau ketinimo nieko demonizuoti ar į ką nors badyti pirštu, - sako Pegė. - Mano tėvas gebėjo santykiams su žmonėmis suteikti tą mokytojo ir mokinio atspalvį, kai tu esi arba tobulas, arba pasmerktas. Aš pati mėginu išsiaiškinti, kas buvo tas žmogus, kurį aš pati visada laikiau net ne žmogumi, o kažkokia aukštesne būtybe. Nemanau, kad labai nepagarbu žmogaus atžvilgiu nukelti jį nuo pjedestalo. Netgi priešingai. Man atrodo, kad kai tik žmogus užkeliamas ant pjedestalo, jis jau nužmoginamas. Nesvarbu, ar tu jį kali prie gėdos stulpo, ar garbini”, - aiškina P.Selindžer.
Parengė Rolanda STRUMILIENĖ
