Kauno dramos teatras naujus metus pradeda su ryškiausia sezono premjera – Dea Loher pjese „Ruzvelto aikštė“, kurią režisuoja Gintaras Varnas. Šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher vardas Lietuvos teatriniame gyvenime jau yra pažįstamas – pirmąkart ji buvo pristatyta Naujosios dramos akcijoje, kur buvo skaitytos dvi šios dramaturgės pjesės – „Klaros santykiai“ (2000) ir „Nekalti“ (2003). Gintarui Varnui „Ruzvelto aikštė“ yra jau trečioji jos pjesė, kurios imasi režisierius – 2005 metų pavasarį Rygos Dailės teatre jis pastatė „Klaros santykius“, o tų pačių metų gruodį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatė “Nekaltų” premjerą.
Į jokį klasikinį žanro apibūdinimą netelpanti pjesė „Ruzvelto aikštė“, režisieriaus sumanymu, kartu su ankstesniu darbu „Nekalti“ sudarys savotišką diptichą. Abi pjeses pati Dea Loher išskiria kaip savo mėgiamiausias ir svarbiausias jos kūryboje. Paskutinis dramaturgės darbas – „Ruzvelto aikštė“ visiškai skiriasi nuo ankstesnių – politiškai angažuotų, stiprų socialinį užtaisą turinčių kūrinių, viešinančių aktualias ir opias šiuolaikinės visuomenės žaizdas. Ši pjesė, priešingai, yra egzistencinė likimų drama, į vertybių skalės viršų poetiškai iškelianti žmogiškąją būtį.
„Ruzvelto aikštė“ parašyta Brazilijoje. San Paulo gatvėmis tebevaikšto pjesės prototipai, nors tai nereiškia, kad čia dokumentinė istorija. Brazilija Dea Loher kūrybai davė savo kaitrią saulę, žmonių širdžių šilumą ir šypseną, rodos, visur ir visada. Ši pjesė universali ir bendražmogiška. Tai pjesė sapnas (neretai košmaras), kinematografiškas kartais komiškų, kartais tragiškų, bet visada žmogiškų istorijų vėrinys, prisiminimų koliažas; tai momentinės impresionistinės scenelės, kurias keičia visai simboliniai įvaizdžiai – prie įsivaizduojamo archetipinio pasaulio medžio besiglaužiantį nebylų personažą Mundo, kurio vardas išvertus iš portugalų kalbos reiškia „pasaulis“, susisupusį į juodo polietileno maišą. Ir, aišku, poetiniai monologai ir groteskas, proza ir dainos, kontraversiški įspūdžiai ir atsitiktinai sutikti feliniški, bergmaniški bei almodovariški personažai. Svarbiausia – pjesė įvairiais rakursais atskleidžia akistatą su mirtimi. Tai kelionė, kurios išvykimo ir atvykimo taškas turi tą patį pavadinimą – mirtis. „Postmodernistinis polifoninis neobarokas“ – taip spektaklio stilių apibūdina režisierius.
Spektaklyje vaidina Viktorija Kuodytė, Sigitas Šidlauskas, Gytis Ivanauskas, Dainius Svobonas, Asta Baukutė, Aurelija Tamulytė, Daiva Stubraitė, Tomas Erbrėderis, Eimutis Kvoščiauskas ir Ričardas Vitkaitis. Repetuodamas spektaklį Gintaras Varnas pasitelkė ir savo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus Vainių Sodeiką ir Ainį Storpirštį.
Švelnus, ironiškas, juokingas, lyriškas ir žiaurus. Naujausią Gintaro Varno spektaklį – dviejų dalių dramą „Ruzvelto aikštė“ išvysime sausio 11 ir 12 dienomis Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje.
