Vakar turėjau ypatingą ir gana retą progą klausytis ne tiek pačio kūrinio, kiek atlikimo. Ne todėl, kad kūrinys savaime buvo neįdomus; priešingai, todėl, kad tai yra vienas iš mėgstamiausių šiuolaikinės muzikos kūrinių, ne kartą klausytas įraše (atliktas “California EAR unit”) ir dar ne karto negirdėtas gyvai. Kalbu apie žinomiausią Mortono Feldmano kompoziciją “Rothko Chapel”, kurią sekmadienio vakarą Bernardinų bažnyčioje atliko Kauno valstybinis choras ir altininkas Arūnas Statkus.
Atliko labai gerai – lyginant ne tik su jau minėtu pavyzdiniu kompozicijos įrašu, bet ir su paties Feldmano sumanymu. Reikia turėti galvoje, kad “Rothko Chapel” yra sukurta konkrečiai fizinei erdvei – to paties pavadinimo moderniai koplyčiai (http://www.rothkochapel.org/) Hiustone, Teksaso valstijoje, kurios erdvę sukūrė amerikietis tapytojas Marko Rothko. Toje erdvėje kompozicija turėjo skambėti atitinkamu būdu, perteikdama tiek pačios koplyčios erdvės, tiek joje instaliotų Rothko drobių atmosferą: anot paties Feldmano, muzika “turėtų paplisti po visą aštuonkampio formos erdvę, užuot skambėjusi iš tam tikro atstumo.” Ši užduotis lėmė ir instrumentuotę, ir daugelį garso parametrų (beje, pats Rothko taip pat kūrė savo drobes atsižvelgdamas į būsimos koplyčios erdvės projektą, mėginęs netgi atkartoti jos natūralų apšvietimą savo studijoje Niujorke). Be abejo, kai kūrinys skirtas konkrečiai erdvei, turinčiai konkrečią atmosferą ir akustines savybes, atlikti jį kitoje erdvėje taip, kad jis neprarastų savo vientisumo ir detalumo (o Feldmanas yra subtilių detalių kompozitorius), yra kruopštumo ir emocinio ryšio su kūrinio medžiaga reikalaujantis uždavinys. Panašu, kad tokį ryšį atlikėjai rado, nes kūrinys skambėjo ne tik profesionaliai, bet ir įkvėptai. Nors Rothko koplyčios ir Bernardinų bažnyčios erdvės yra skirtingos tiek akustiškai, tiek estetiškai (analogiją galima įžvelgti nebent abiejų erdvių asketiškume), “Rothko Chapel” ir čia skambėjo taip, lyg garsas sklistų iš visur, tarsi materializuotųsi iš pačios erdvės.
Tęsiant apie erdves: prisiminus mano pamėgtą kvantų fiziką, kaip metaforą šiam atlikimui galima panaudoti kvantų teleportacijos fenomeną. Šio fenomeno mechanika yra tokia: iš vieno šaltinio kilusios, bet nutolusios elementarios dalelės yra vadinamojoje “susietoje” būsenoje – tam tikra tarp jų cirkuliuojanti informacija “teleportuoja” vienos dalelės savybes į kitą (skirtingai nuo mokslinėje fantastikoje aprašomo teleportacijos proceso, teleportuojasi ne pati dalelė, o jos būsena; kitais žodžiais, įvyksta būsenų sinchronizacija). Aptariamo koncerto atveju kaip tokią du nutolusius objektus sinchronizuojančią informaciją reikėtų suvokti pačią Feldmano kompoziciją, tad metaforiškai galima teigti, kad “Rothko Chapel” atlikimo Bernardinų bažnyčioje metu atlikėjai galėjo patirti tūkstančiais kilometrų nutolusios Rothko koplyčios erdvės poveikį.
Klausantis Feldmano “Rothko Chapel”, labai svarbu žinoti, kad pati koplyčia buvo suplanuota kaip universali meditacinė erdvė visų tikėjimų ir net netikintiems žmonėms. Tai atsispindi ir muzikoje; ji yra kartu ir sakrali, ir nepriskirtina jokiai atpažįstamai sakralumo tradicijai (skirtingai nuo to paties koncerto antrojoje dalyje atliktos Johno Tavenerio kvazi-bizantinės ora . Greičiau, kaip paties Rothko drobės, iš pirmo žvilgsnio abstrakčios, tačiau iš tikrųjų pripildytos ne tik vizualios, bet ir religinės “informacijos” (išreikštos ne tradicine ikonografine, o unikalia Rothko kalba), Feldmano kompozicija išreiškia universalų transcendencijos troškimą, kuris turėtų būti vienodai artimas ir tikintiems, ir netikintiems. Per Rothko koplyčios “pašventinimą” Dominique de Menil, meno kolekcininkė, mecenatė ir viena iš koplyčios projekto iniciatorių, pasakė: “Mes esame užgriozdinti vaizdinių, ir tik abstraktus menas gali atvesti mus prie dieviškumo slenksčio.” Mortono Feldmano “Rothko Chapel” kaip abstraktaus religinio meno kūrinys šiandien yra, ko gero, paveikesnis už bet kokią “siužetinę” liturgiją. Choras jame praktiškai tampa tuo, kas psichoanalizėje vadinama “akuzmatiniu balsu” – balsu be matomo šaltinio, arba nuo fizinio kūno atskirtu balsu, todėl skamba kaip kolektyvinės pasąmonės balsas. “Rothko Chapel” susideda ne tiek iš garsų, kiek iš prisiminimų apie garsus (Feldmanui atminties tema buvo labai svarbi, ir jis teigė, kad mes girdime ne tai, kaip garsai mus pasiekia, bet tai, kaip jie mus palieka), kurie kartu ir trapūs, ir antlaikiški.
Labai stiprų įspūdį man paliko ir mistiko Johno Tavenerio “The Myrrh-Bearer”, atliktas po “Rothko Chapel” ir girdėtas pirmą kartą, tačiau šis įspūdis yra visai kitokio pobūdžio. Tavenerio kompozicija, sukurta Bizantijos poetės-vienuolės Kassiani teksto pagrindu, yra beveik psichodeliškai intensyvi ir katarsiškai stulbinanti, todėl paliekanti mažai erdvės bet kokiai meditacijai ir žodžiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad labai džiaugiuosi, jog kūriniai buvo atlikti taip įtikinamai ir būtent tokia tvarka.
