Aktorė Gražina Baikštytė jau ne vienus metus save išreiškia rašydama. „Turiu tokią Dievo dovaną ar pomėgį, ‒ nežinau kaip tai pavadinti. Nors rašau jau dešimt metų, nedaug kas žino. Viešumoje plačiau nuskambėjo net tai, kad buvau politikoje“, ‒ šypsosi aktorė, turinti ir daugiau talentų, apie kuriuos galbūt žino tik artimiausi jos aplinkos žmonės.
‒ Kaip pajutote poreikį rašyti?
‒ Viena kolegė žinojo apie šį mano pomėgį, todėl prieš gerą dešimtmetį pakvietė išbandyti plunksną ir parašyti į žurnalą.
‒ Gal iki tol užrašinėdavote savo mintis?
‒ Ne. Bet mano visa šeima buvo labai kūrybinga. Tėvelis buvo literatas, sesuo neblogai rašo ‒ ji baigusi žurnalistiką ir lietuvių kalbą. Visi esame humanitarai. Klasėje mano rašinėlius mokytoja skaitydavo kitiems mokiniams kaip pavyzdį, kaip reikia rašyti. Tačiau dėl to nosies neriesdavau. (Šypsosi.) Žinoma, džiaugdavausi sulaukusi pagyrų ir penketais įvertintais savo rašinėliais. Tačiau niekada nemaniau, kad rašymas taps mano profesijos dalimi.
‒ Aktorystė rašymui nors kiek pasitarnavo, o gal atvirkščiai ‒ trukdė?
‒ Nei pasitarnavo, nei trukdė. Tačiau daugelis mane pažįsta kaip aktorę ir nežino, kad aš dar ir rašau. Bet, žinote, lietuviai, niekada nepasidžiaugs, kad kitas žmogus turi kokių nors talentų. Tik drėbtelės: “Matai, aktorė dar ir rašyti užsimanė." Todėl niekada neskaitau interneto komentarų apie save ir esu rami dėl to, ką kiti galvoja.
‒ Paprastai aktoriai dažniau mėgsta save išreikšti dainuodami. Juk net šviesaus atminimo Vytautas Kernagis yra baigęs aktorystę, bet visoje Lietuvoje jis žinomas kaip dainius...
‒ Nedaug kas žinojo ir faktą, kad V.Kernagis baigė ir režisūrą Maskvoje. Reikia tik džiaugtis, kad žmogus apdovanotas įvairiais talentais. Kiekvienam siūlyčiau paieškoti savyje neatrastų talentų ar paprašyti, kad kas nors padėtų juos surasti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra apdovanotas ne vienu gabumu, tik kartais nemokame jų atkapstyti. Aš visada mėgau rašyti. Ypač ilgus laiškus draugams, giminaičiams, gyvenantiems užsienyje. Bet kad iš to vieną dieną valgysiu duoną, ar kad kas nors publikuos mano rašinius ‒ niekada nebūčiau pagalvojusi.
‒ Arba kad vieną dieną iš savo vyro, žinomo kino operatoriaus Algimanto Mikutėno imsite interviu?
‒ Nebūčiau gyvenime susapnavusi! (Juokiasi.) Kaip esu įsitikinusi, kad niekada gyvenime apie save nerašysiu knygos, taip niekada nebūčiau sugalvojusi, kad vieną dieną imsiu interviu iš savo vyro. Tai buvo ne mano idėja. Ją pasiūlė žurnalo redaktorė. Tačiau jai reikėjo pasistengti mane įtikinti, kad turiu tai padaryti ir kad tai ‒ nieko baisaus. O aš visais įmanomais būdais tam priešinausi. (Šypsosi.)
‒ Kaip sugalvojote rašyti knygą apie režisierių Rimą Tuminą? Norėjote išreikšti save naujoje srityje?
‒ Sunku paaiškinti, kaip tos idėjos gimsta. Tiesiog šauna į galvą. (Šypsosi.) Atradau savyje rašymo talentą, galbūt iš tiesų norėjosi tobulėti. Tačiau niekada nerašyčiau romano ar to, ko nemoku. Todėl ir grožinės literatūros imtis negalėčiau. Knyga apie R.Tuminą nebus biografinė. Darysiu maždaug tą patį, kaip ir imdama interviu žurnalams. Tik plačiau. Taip pat pakalbinsiu jo aplinkos žmones, su kuriais jis bendravo, dirbo.
‒ O kodėl pasirinkote būtent režisierių R.Tuminą, o ne, pavyzdžiui, Joną Vaitkų?
‒ O kodėl mano vyras yra Mikutėnas, o ne Vaitkus? (Juokiasi.) Todėl ‒ ir viskas. (Juokiasi.) Taip pat su R.Tuminu.
‒ Kaip režisierius R.Tuminas reagavo į jūsų pasiūlymą: „Norėčiau apie tave parašyti knygą“.
‒ Jam buvo savotiškas šokas. Pasijuokėme abu, atsigavo po šoko ir sako, gerai, pradedame. Labai gaila, kad kai rudenį buvau nuvykusi į Maskvą, jis buvo labai užsiėmęs ir negalėjo su manimi susitikti. Tačiau teks ten dar būtinai nukeliauti.
‒ Ar, be rašymo, dar turite pomėgių, apie kuriuos žmonės mažai žino?
‒ Mezgu ir siuvu. Tai mūsų šeimos pomėgis, persiduodantis iš kartos į kartą. Mano amžiną atilsį mama, tetos tai puikiai darė ‒ tai persidavė ir man. Aš perdaviau savo dukroms, jos mane jau pralenkė. Mat jos ne tik mezga ir siuva, bet ir daro apyrankes, papuošalus. Nors žinau, kad yra tokių žmonių, kurie nemoka sagos įsisiūti. Seniau pati siūdavausi rūbus kino festivaliams. Žinoma, palto nepasisiūčiau ‒ tai man jau sunkioji artilerija. (Juokiasi.)
Edita Maželytė
