Mary Crow Dog, dar žinoma kaip Mary Drąsusis Paukštis, gimė 1953 m. Rosbado indėnų rezervacijoje Pietų Dakotoje (JAV). Ji kilusi iš sijų, vienos iš septynių lakotų genčių, nors turi ir baltaodžių kraujo. Šioje knygoje Mary pasakoja nepaprastą savo ir savo vyro giminės istoriją nuo senų laikų iki XX amžiaus 6–8-ojo dešimtmečio. Apie tai, ką reiškia būti indėnu baltųjų pasaulyje, apie prievartą, skurdą, nuolatines klajones, pažeminimus ir nepaliaujamą kovą. Apie 1968 m. kilusį Amerikos indėnų judėjimą dėl teisių, kuris pirmiausia buvo dvasinis judėjimas, o jo šerdis – senoji religija.
Mary Crow Dog, Richard Erdoes „Lakotų moteris“
Šis gyvas ir turtingas Raudonosios tautos moters liudijimas, supažindinantis mus su Amerikos indėnų kultūra, apeigomis ir paslaptingomis ceremonijomis, šiandien be galo svarbus, norint suprasti, ką ne vieną šimtmetį iš tiesų teko patirti seniesiems Amerikos gyventojams.
Mary Crow Dog turi šešis vaikus, su jauniausiuoju Rudi gyvena Rosbado rezervacijoje Pietų Dakotoje.
1991 m. Lakotų moteris pelnė Amerikos knygos apdovanojimą.
1994 m. pagal ją buvo sukurtas vaidybinis filmas „Lakota Woman: Siege at Wounded Knee“.
„Čia išsakyta visa indėnų gyvensenos esmė, jos pamatinis ryšis su gamta, kosmosu, natūrali tautos ekologinė sąmonė, kuri išliko gyva, nors tauta buvo metodiškai naikinama ir liko tragiškai sumaitota.
Tauta, kuri žemę vadina ir laiko motina (ir myli ją kaip motiną), o visus jos padarus – savo gimine, tauta, kuri skaito gamtą kaip baltaodis skaito knygą, kuri ją gerbia ir kurią giliai žeidžia pragaištingas mūsų pasaulio siekis ją prievartauti, imti, imti, imti iš jos viską nieko jai negrąžinant, apakus nuo „žalios varlės odos“ (taip indėnai vadina dolerį) godulio, galvojant tik apie save ir užmirštant apie kitus, tauta, kuri didžiausiu savo nacionaliniu turtu skelbia vaikus, nes jie reiškia būsimąsias kartas, žmonių gyvenimą, nenutrūkstantį gyvybės ratą, tauta, kuriai asmeninė gerovė ir siekis pirmauti yra nesuprantami ir ydingi ir kuri auklėja vaikus kolektyvinės gerovės dvasia, verta, kad apie ją žinotų ir iš jos mokytųsi.“ (Violeta Tauragienė).
