Nuo pat pradžios atidžiai stebiu farsą primenančią istoriją su ūkio ministro Dainiaus Kreivio verslais, šeimos nariais ir išsisukinėjimais. Iki šiol susilaikydavau nuo komentarų, nes, kaip buvęs Ūkio ministras, žinau vieną nerašytinę taisyklę, galiojančią šioje ministerijoje: buvę ir esami ministrai nekritikuoja vienas kito. Deja, šią taisyklę sulaužė pats D. Kreivys ir jo patronas Andrius Kubilius. Po prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytos kritikos ūkio ministro atžvilgiu ir išreikšto nepasitikėjimo juo, D. Kreivį ginti puolęs premjeras pareiškė, kad jis neva visada buvo už „aukštus skaidrumo reikalavimus politikams ir tokių atvejų, kokie buvo ministru būnant Viktorui Uspaskichui, negali būti ir niekada nebus“... Ką gi, jeigu ministras kartu su A. Kubiliumi nusprendė užlipti ant šitų grėblių ir, kaip paskutinio šiaudelio, ėmėsi „uždraustų veiksmų“, norėčiau sudėti visus taškus ant „i“ ir pranešti apie neregėtą šitos Vyriausybės cinizmą.
Pirmiausia, norėčiau priminti kaip 2001 m. atsistatydino tuometis ūkio ministras Eugenijus Maldeikis. Sugrįžęs iš komandiruotės Maskvoje, jis nesugebėjo aiškiai atsakyti, kokiame Rusijos sostinės viešbutyje jis gyveno ir kas sumokėjo už jo nakvynę..., po dviejų dienų jis turėjo padėti atsistatydinimo pareiškimą ant stalo.
2005 m. dabartinis premjeras A. Kubilius, kuris tuomet stengėsi vaidinti opozicijos lyderį, ištraukęs iš šiukšliadėžės suglamžytą raštelį, surašytą rusų kalba, ant kiekvieno kampo pradėjo girtis radęs neginčijamą įrodymą, kad aš (tuomet buvau ūkio ministru), pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, proteguoju savo verslą. Šiame raštelyje mano žodžiai net nebuvo paminėti. Ten buvo surašytas trečių žmonių pokalbis apie tai, kad jie lankėsi V. Uspaskich priklausančiose įmonėse, kad viešnagė jiems patiko, kad tos įmonės yra modernios ir kad jie svarsto galimybę sukurti su V. Uspaskich bendrą įmonę. Tokio „įrodymo“ užteko, kad A. Kubilius, kartu su Algiu Čapliku, sukvietė visą žiniasklaidą ir vos ne su orkestru nunešė jį ant padėklo Seimo pirmininkui. Paskui buvo inicijuotos bene trys komisijos, o pats raštelis buvo nusiųstas į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK).
Nepaisant to, kad tokia įmonė nei anuomet, nei po tų įvykių nebuvo sukurta, nepaisant to, kad jos nėra iki šiol, nepaisant to, kad aš paneigiau visą tame rašte surašytą informaciją, ir to, kad jame buvo surašytas trečių žmonių pokalbis, VTEK pripažino, kad ūkio ministras V. Uspaskich piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi bei supainiojo viešuosius ir privačius interesus, nes kažkas kalbėjo apie tokios įmonės steigimo galimybę. Aš atsistatydinau iš karto po VTEK išvados paskelbimo, man nesutrukdė net tai, kad tuo metu buvau komandiruotėje ne Lietuvoje.
Taip pat, būdamas ūkio ministru, siūliau įtraukti verslininkus į verslo centrų administravimą. Tada su mano pasiūlymu buvo nesutikta, o aš buvau apkaltintas savo interesų protegavimu. Galiausiai verslo centrai buvo perduoti savivaldybių žinion, kur ši idėja buvo sėkmingai numarinta, o patys centrai —sužlugdyti.
Kaip visų šių įvykių fone atrodo istorija su D. Kreiviu? Valdžios cinizmas šiandien pasireiškia net ne tame, ar ministras žinojo, kad jo motinos įmonė gavo užsakymą, apmokėtą ES pinigais. Akiplėšiškas yra pats faktas, kad taip atsitiko, kurio užtektų, kad kitas ministro vietoje atsistatydintų. O cinizmo viršūnė yra tai, kad ministras bando aiškinti ir pareikšti, jog motina nėra šeimos narys.
Visiškas nusikaltimas yra ir D. Kreiviui priklausančios įmonės akcijų pardavimas už keturis tūkstančius litų, nors tik balansinė šios įmonės vertė, t.y. debetas, apyvartinės lėšos ir apyvartinės medžiagos, atėmus kreditą ir įsipareigojimus tiekėjams bei neskaičiuojant verslo ir prekės ženklo kainos, yra 12 mln. Lt. Civilizuotoje rinkoje, taip pat ir Lietuvoje, parduodamos įmonės kaina skaičiuojama atsižvelgiant į prekės ženklo ir verslo kainą. Jeigu verslas yra pelningas, jo vertė skaičiuojama pagal Amerikoje, Europoje, taip pat ir Lietuvoje naudojamą rodiklį EBITDA, kurį sudaro ikimokestinis pelnas, amortizaciniai atsiskaitymai, nusidėvėjimas, palūkanos už kreditus, padauginti 8 ar net 12 kartų. Tad jeigu D. Kreivys nusprendė parduoti pelningai veikiančią įmonę už 4 tūkst. Lt, verčiau jis kreiptųsi į mane — juokinga, tačiau aš tokią įmonę sutikčiau nupirkti už mažiausiai 400 tūkst. Lt, tad ministras gautų 100 kartų daugiau pajamų. Tačiau visiems akivaizdu, kad parduodant savo įmones ūkio ministrui buvo svarbus ne pelnas, o siekis išvengti mokesčių valstybei, todėl šiandien jis meluoja prezidentei, Vyriausybei ir visuomenei.
Kitą vertus, man, kaip verslininkui, kaip piliečiui, kaip blaiviai mąstančiam žmogui ir kaip visiems Lietuvos žmonėms — nesuvokiama, kaip žmogus, kuriam priklausančios įmonės bankrutavo ir liko skolingos valstybei bei daugeliui kreditorių, apskritai gali užimti kokį nors postą valstybės tarnyboje, nekalbant jau apie ministro pareigas.
Tačiau labiausiai visoje šioje istorijoje mane neramina vienas bauginantis faktas — kaip galėjo finansų ir teisėsaugos institucijos nepastebėti to, kas vyksta jų pašonėje. Juk Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pareigūnams turėjo kilti įtarimų vien pažvelgus į D. Kreiviui priklausančių įmonių kasmetines ataskaitas. Jie negalėjo nepastebėti tokio įžūlaus ir ciniško sandorio. Tačiau VMI nepastebėjo, o tai reiškia, kad ji dengia ir pati dalyvauja šiame nusikaltime. O tai jau yra nusikalstamas klanas. Jokių įtarimų nekilo nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, nei prokuratūrai, nors jau kelis mėnesius spauda mirga nuo pranešimų apie D. Kreivio aferas ir tik kurčias ir aklas galėjo jų nepastebėti.
Būtent tai aš ir vadinu cinizmo viršūne. Čia jau reikia kalbėti ne tik apie D. Kreivio atsistatydinimą, bet apie baudžiamosios bylos iškėlimą. Paprasto prezidentės pasakymo, kad premjeras susiurbė visą ministro kaltę čia jau yra akivaizdžiai per mažai.
