„Cirko“ transportas ir „vedliai“, t.y. vairuotojai, jau aptarti. Na o pačių svarbiausių viešojo transporto dalyvių – keleivių rūšių yra turbūt ne viena dešimtis. Tiksliau tariant, kiekvienas žmogus juos gali skirstyti ne vienodai. Mes irgi nesugebėsime aptarti kiekvieno, kada nors važiavusio autobusu, savybių, tačiau kelis įdomesnius tipus tikrai pristatysime.
Vienas iš labiausiai erzinančių keleivių tipų – „buldozeriai“. Dažniausiai jam priklauso plačių matmenų moteriškės, perkopusios šeštą dešimtį savo gyvenimėlio, bet kartais jų pasitaiko ir senyvo amžiaus vyrų tarpe, tačiau nepalyginamai rečiau nei moterų.
Pagrindiniai bruožai: autobuse prasidėję riksmai, aimanos ir „buldozerio“ petys arba alkūnė, įsirėmusi jums tarp šonkaulių.
Tai tie keleiviai, kurie „žino“, kad autobuse yra jiems skirta sėdėjimo vieta, iki kurios reikia prasibrauti jėga ir atsisėsti, nepaisant nieko, kas joje sėdėjo iki jų.
Jei matote senyvo amžiaus moterį, piktu veidu žiūrinčią į kėdę ir lekiančią link jos tarytum boulingo kamuolys, ištaškantis priekyje stovinčius kėglius, nebandykite šypsotis ir praskaidrinti jai nuotaikos žodžiais, kaip „tuojaus aš jus praleisiu“.
Tiesiog kuo skubiau griebkite savo kojas į rankas ir sprukite į bet kurį tarpą autobuse, kuriame ji jūsų negalės pasiekti.
Dar vienas ypatingai nervus gadinantis keleivių tipas – „gramofonai“. Tai jauno amžiaus piliečiai, kurie išsitraukę savo mobiliuosius telefonus bando „užvesti“ kitus transporte važiuojančius keleivius dažniausiai itin neskoninga muzika.
Blogiausia, kad kartais jiems pavyksta „užvesti“ kokią nors pagyvenusio amžiaus bendrakeleivę. Tuomet prie erzinančios muzikos garsų prisijungia riksmai ir skundai, bei senutę palaikančių keleivių plojimai. O kai sudedi visą tai į vieną, gali gautis tikra diskoteka.
Kita keleivių grupė – „su kvapeliu“. Tai viešuoju transportu važiuojantys žmonės, nuo kurių sklindantis kvapas, švelniai tariant, sukelia kartu važiuojantiems piliečiams skrandžio dirginimą.
Šio tipo keleivių amžius labai įvairus. Nuo iš vakaro padauginusių jaunuolių iki savaites negalinčių išsiblaivyti senolių.
Dažnai įlipus vienam jų į autobusą, žmonės suvokia, kad autobusas yra didesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio ir net sausakimšame autobuse sugeba išvengti minėto tipo žmonių kelių metrų spinduliu.
Ir vienas įdomiausių tipų – „keistuoliai“. Jie pasitaiko rečiau, bet jei pavyksta vieną jų pamatyti, įspūdžiai lieka ilgam.
Tiesa, kokie tie įspūdžiai, blogi ar keliantys juoką, čia jau priklauso nuo konkretaus „keistuolio“. Moteris laikanti kirvį rankose ir pasakojanti nieko dėtam keleiviui savo gyvenimo istoriją, rusakalbis senukas, skelbiantis bendrakeleiviams rusiškąją propagandą, sena moteriškaitė, keiksmažodžiais iškoliojanti kiekvieną, kuris į ją kreivai pažiūri – tai tik keli šių įdomių personažų pavyzdžiai.
Turbūt kiekvienas dažnai besinaudojantis viešuoju transportu galėtų papasakoti linksmą istoriją apie vieną iš jų.
Tai tik nedidelė dalis vieniems juoką, o kitiems pyktį keliančių kasdien sutinkamų savitų, kartu su Jumis viešajame transporte važiuojančių žmonių.
Mes žiūrime į juos ir priskiriame vienam tipui, o jie žiūri į mus ir priskiria kitam. Galbūt kažkam iš Jūsų kyla klausimas, kam apskritai reikia „rūšiuoti“ viešojo transporto keleivius. Na, mes tiesiog manome, kad taip linksmiau.
Mindaugas Šavėla
