Kėdainiečių Eglės (34) ir Juliaus (35) Stašauskų šeima tokį mitą griauna – jie jauni, veržlūs, augina du vaikus, o iš kitų išsiskiria tuo, kad šalia savo namo turi 50 arų žemės sklypą, kuriame augina pačių įvairiausių daržovių, uogų ir gėlių. Beje, jų pakanka ne tik jiems, bet ir jų ištikimiems klientams.
Šeima jau spėjo išgarsėti socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame sukūrė grupę „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“.
Ten jie dalijasi savo derliaus nuotraukomis, pasakoja, kokius darbus laukuose ketina nudirbti ir kokiomis šviežiomis daržovėmis ir prieskoniais ketina nustebinti būsimus klientus.
Apie tai, kaip jauna šeima nusprendė imtis ūkio darbų, naujienų portalui tv3.lt papasakojo dviejų vaikų mama Eglė Stašauskienė.
Socialiniame tinkle esate žinomi kaip ūkininkų šeima iš Kėdainių. Kaip patys save pristatytumėte skaitytojams?
Esame Eglė (34m.) ir Julius (35m.) Stašauskai. Turime nedidelį šeimos ūkį Kėdainių rajone. Turime du vaikučius – 5 m. Emilį ir 1 m. 7mėn. Miglę. Savo nedideliame 50 arų žemės sklype be cheminių trąšų, chemikalų auginame daržoves, uogas, gėles sau ir kitiems.
Mūsų ūkis nėra tradicinis, gal kiek keistokas kitų akimis žiūrint. Jame nepamatysi to įprasto vaizdo – švariai nuravėtų lysvių – pas mus toks lengvas „bardakėlis“ – didžioji dalis daržų yra mulčiuojami šiaudais, žole, pjuvenomis, lapais ir viskuo, ką davė gamta.
Tokiu būdu sumažiname ravėjimus, saugome augalus nuo sausrų, atstatome derlingą žemės sluoksnį.
Kaip susipažinote su savo vyru? Kurti ūkį – jūsų abiejų mintis?
Susituokėme prieš 7 metus. Su vyru susipažinome internetu, pažinčių svetainėje, dar ir dabar kartais su vyru juokiamės, kad tai aš jį „pakabinau“, nes pirmoji jam parašiau. O parašiau jam tik todėl, kad jo anketoje patiko jo prisistatymas, jo vertybės ir tai, kad ieškojo draugės, nebijančios kaimiško gyvenimo (o juk tada, kai jam rašiau, buvau miestietė, gyvenau Kaune).
Didžiausias mūsų panašumas, matyt, ir buvo tai, kad mes abu norėjome ir tebenorime to paties – turėti savo verslą, savo ūkį, dirbti sau ir uždirbti. Bet charakterių prasme, esame visiškai skirtingi.
Aš – ugnis. Jis – vanduo. Man reikia nuolat eiti, daryti ir kuo greičiau, tuo geriau. Laimei, vyras pristabdo. O vyras – ramus, viską daro lėtai, paskaičiavęs, įvertinęs visus „už ir prieš“, o aš – stačia galva, bet kartais tai visai pasiteisina, kartais – nelabai.
Kaip gimė mintis ūkininkauti?
Abu su vyru esame kilę iš kaimo ir niekada neįsivaizdavome savo gyvenimo dėžutėje – bute, nors iškart iki santuokos ir po, gyvenome Kaune, Romainiuose, puikių kaimynų ir gamtos apsuptyje, bet tas „laisvės“ noras niekada mūsų neapleido.
Gimus sūnui suvokėme, kad atėjo laikas kelti sparnus. Tada prasidėjo namų paieškos. Kadangi neturėjome daug pinigų, tai nusižiūrėjome už 35 km nuo Kauno esantį Saviečių kaimą ir jame buvusį apleistą namą, kažkada degusį, ilgą laiką pardavinėjamą ir taip ir neradusį savo pirkėjo.
Reikėjo matyti, su kokiu užsidegimu mes vaikščiojome po tą namą ir dar nenupirkę planavome kaip remontuosime, griausime, gramdysime ir kursime savo namus.
Namas buvo su apleistu sodu, ūkiniais pastatais, žole ir dilgėlėmis iki pečių. Pirkome tai namą, bet laimingo atsitiktinumo dėka buvusi savininkė vietoje nuolaidos už namą, pasiūlė mums prie namo esančius 50 arų žemės ūkio paskirties žemės. Mes, aišku, neatsisakėme, nors tikrai nesuvokėme prie ko tai nuves.
Pirmas dalykas, kurį padarė vyras tik apsigyvenus kaime, tai suarė lysves daržiukui ir gėlynams – tuo metu dar kieme, po langais.
50 arų leidome naudotis kaimynui ūkininkui, nes iškart nesugalvojome, ką su jais veikti. Tuo metu ramiai sau auginau namuose sūnų, rūpinausi daržais ir gėlynais. Daržovių vis prisiaugindavau per daug – kiek čia suvalgo trys žmonės...
Jei likdavo daugiau, išdalindavau draugams, kaimynėms, kolegoms, kol vieną dieną mano draugė man sumokėjo. Tada uždirbau pirmuosius 5 eurus.
Ir tai buvo verslo pradžia. Pagalvojau: jei galiu užauginti vienam, tai gal išeitų užauginti ir keliems? Apsiklausinėjau draugus, kolegas (tada jau buvau grįžus į savo darbą Kaune), ar būtų norinčių, ir pradėjome.
Kad patogiau būtų ir kad draugai matytų, kuo mes užsiimame, atsirado puslapis „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“. Tada gimė dukra.
Dar būdama ligoninėje su dukra pamačiau internete, kad žmogus beveik už dyką atiduoda serbentų krūmus Alytaus rajone – vyras buvo išsiųstas tų serbentų krūmų kasti ir vežti namo.
Taip nuo 2017 metų mes įdarbinome savo 50 arų žemės. Pasodinome kelias eiles serbentų, keletą gervuogių krūmų, porą eilių aviečių, žieminių česnakų. Taip ir dirbome – mažoji vežimėlyje, didysis lysvėje, o mes sodiname, laistome, ravime.
Augant poreikiui, didėjo ir mūsų norai ir tikslai – užsimanėme pabandyti užauginti braškes šiltnamyje. Tada užsimaniau įdomesnių veislių pomidorų – iš pradžių pasėjau 21 veislę, šiemet jau 26. Tada panorau išbandyti ir vasarinį česnaką.
Socialiniame tinkle išgarsėjote kaip lietuvių šeima, prekiaujanti natūraliomis daržovėmis ir šviežiu derliumi. Ar tai – pagrindinė jūsų veikla?
Oi, kur jau čia mes išgarsėjome... Mes tik darome tai, kas mums patinka – o jei tai patinka ir kitiems, tada dar šauniau. Mes visas daržoves, vaisius auginame natūraliai, be chemikalų ir cheminių trąšų.
Auginame sau, savo šeimai, vaikams, parduodame tik perteklių (visiems norintiems tikrai neužtenka), bet tai nėra pagrindinė mūsų veikla. Vyras dirba AB „Lytagra“ parduotuvėje pardavėju-konsultantu, o aš neseniai grįžau į savo buvusį darbą, nes vien tik iš ūkio kol kas pragyventi nepavyktų.
Kaip atrodo jūsų eilinė diena – kiek laiko praleidžiate ūkyje, kokie jūsų darbai, kaip pasiskirstote darbus su vyru?
Eilinė diena. Geras klausimas. Jei tai nebūna daržovių išvežimas, tai eilinė diena prasideda 05:30 – keliuosi aš, apibėgu ūkelį – 15 vištų, 2 šuniukus (visus pašerti, apglostyti), tada atidarau šiltnamius, prabėgu ir įvertinu situaciją. Tada susiruošiu ir į darbą.
Vyras išruošia vaikučius į darželį, važiuodamas į darbą juos užveža, o aš grįždama pasiimu. Grįžę namo su vyru pasiskirstome darbus – kurio darbai „degantys“, tas ir eina dirbti, o kitam lieka vaikų priežiūra ir namai.
Jei reikia suskinti daržoves ir suruošti užsakymus, tada keliuosi 4-4:30. Einu į šiltnamius, į lysves, surenku, kas užsakyta, nuplaunu (tai padeda daržovėms nenuvysti) ir vežu į Kauną.
Kai kam daržoves atiduodu dar prieš darbą, kai kam per pietų pertrauką, kai kam po darbų – čia jau kaip kam patogiau. Mūsų diena baigiasi dažniausiai sutemus arba kai išjungia gatvės apšvietimą (juokiasi).
Ar ūkyje su vyru pasiskirstote darbus į moteriškus ir vyriškus?
Pradėjus ūkininkauti suvokiau, kad visgi šiltnamio pati tai nepastatyčiau ir traktoriuko remontas tai ne man – šie darbai tik vyro.
Vyras šiltnamį pastatė, o man jau lieka sėjimas, ravėjimas, užsakymų ruošimas, bendravimas su klientais. Galima sakyti (tikiuosi, vyras nesupyks), kad aš esu viso šio versliuko sumanytoja, tad man daugiau ir visokių darbų darbelių tenka – nuo sėjos iki realizavimo, o vyras dirba visus ūkiškus darbus – stato, dengia, mąsto, kaip patobulinti vienus ar kitus darbus, kad nereikėtų, pavyzdžiui, nešioti sunkių kibirų su vandeniu.
Kaip spėjate ir ūkininkauti, ir rūpintis vaikais?
Nespėjame. Tikrai. Bandome su vyru dalintis vaikų priežiūra, nors šiuo metu vaikai akivaizdžiai daugiau dėmesio gauna iš tėčio. Tuo metu, kai aš po daržus ir lysves lakstau sėdama ir sodindama daržoves, gėles naujam derliui, vyras užsiima su vaikais.
Vat taip ir pasiskirstome tuos darbus. Bėda būna, kai suplaukia visi darbai į vieną krūvą – man reikia ravėti, vyrui žolę pjauti ar šiltnamį dengti, o vaikai suserga.
Tada nors verk vaikus apsikabinus. Ir, rodos, persiplėšk... Tada dirbu vaikus užmigdžiusi, o vasaros metu – prieš vaikams keliantis. Kažkaip tenka suktis.
Kai jau visai bėda – skambinu mamai, jei negali padėti, tai bent paguodžia, kad viskas bus gerai. Ir aš tikiu, kad ateis ta diena, kai viskas įsivažiuos, kad vaikučiai ūgtels, kad mūsų noras daryti, gaminti paskatins ir juos nesėdėti prie telefonų ir kompiuterių.
Kodėl nusprendėte, kad jūsų šeimai reikalingas ūkis ir šviežios daržovės? Gana dažnai šeimoms užtenka pirkti daržoves parduotuvėje. Kodėl jūs renkatės valgyti šviežiai ir natūraliai užaugintas daržoves?
Visada buvau tokia nešiuolaikinė, norėjau viską užsiauginti, pasigaminti pati. Visada norėjau ne bet kokio, o skanaus, šviežio maisto, tikro skonio.
Gimus vaikams tas noras dar sustiprėjo. Nenorėjau vaikų maitinti purkštais vaisiais ar daržovėmis, norėjosi, kad vaikai pažintų tikrą skonį, kad duodama jiems braškę nejausčiau sąžinės priekaištų ar nereiktų galvoti apie šalutinius chemikalų poveikius.
Norėjau, kad vaikai augtų taip, kaip augome mes su seserimis, kai nubėgusios į lysvę prisiskindavome pilnas kišenes žirnių, braškių ir tiesiai iš lysvės privalgydavome. O kur dar žemuogės ant smilgos.
Dar viena priežastis tai daryti, buvo Emilio alergija visokiems apelsinams, mandarinams (tiems vaisiams, kurie stipriai apdoroti chemikalais).
Negaliu atimti iš vaiko malonumo paragauti mandarino prieš Kalėdas, bet galiu stengtis, kad jų ant mūsų šeimos stalo būtų kuo mažiau – taigi bandome kompensuoti savomis uogomis, vaisiais. Ir savus ledus kartais gaminame, ir cukatas iš savų moliūgų, svarainių, obuolių.
Auginate ir gėles – ar jas irgi parduodate?
Gėlės yra mano hobis. Didelis. Vedantis iš proto mane ir mano piniginę. Net bijau suskaičiuoti, kiek pinigų pasodinta vis besiplečiančiuose gėlynuose kieme, o kiek dar jų daržo lysvėse.
Vienos gėlės yra skirtos alpinariumui kieme – dėl grožio, o kita dalis auginama skynimui. Pernai bandėm dalį jų parduoti gėlių salonams, daržovių pirkėjams ir gavosi visai neblogai. Kaip bus šiemet – pažiūrėsim.
Kokios daržovės yra paklausiausios, ką labiausiai mėgsta lietuviai?
Labai čia tinka pasakymas „skoniui nėra draugų“ – ką mėgsta vieni, tą nebūtinai mėgs ir kiti. Lietuviai mėgsta viską, kas skanu, šviežia ir kokybiška.
Yra klasė žmonių, kurie mėgsta ir viską, kas pigu, bet ne visada gaunasi visas šias savybes išgauti viename daržovių rinkinyje.
Šiuo metu paklausiausi šviežių daržovių rinkiniai iš salotų, špinatų, ridikėlių ir svogūnų laiškų. Tuoj pakvips šviežiomis braškėmis – tada jų norės, vasarą neapsieisim be šviežių bulvių, morkų, žirnių, agurkų, pomidorų.
Keičiasi laikai, keičiasi ir pirkimo ypatumai – didžioji dauguma lietuvaičių jau nebegamina daug ir visko – pasiima daržovių kelioms dienoms, nes nori valgyti šviežias, kvepiančias ir kokybiškas daržoves.
Ir marinavimais, daržovių rauginimais neužsiima – sako, kad neapsimoka. Nežinau kaip kitiems, bet man apsimoka. Šeima mielai valgo naminį pomidorų padažą, vyras – adžiką, marinuotas/raugintas daržoves. Savą maistą. Tikrą maistą. Be pridėtinių dažiklių. Be E.
Kasdien džiaugiuosi galėdama nueiti į rūsį ir atsinešti kažką, iš ko būtų galima pamaitinti šeimą, pavaišinti draugus, atsidarydama šaldiklį, pridėtą naminės paukštienos, kiaulienos, kurią užaugina tėvai.
Yra manančių, kad pirkti ūkininkų šviežiai užaugintas daržoves tiesiai iš ūkininkų yra brangiau nei pirkti parduotuvėje ar turguje. Ar teisinga taip manyti?
Parduotuvėje daržovių nelabai perku tai tų kainų ir nežinau, mes labiau orientuojamės į turgų, tik bėda, kad turguje lietuviškų daržovių nelabai likę – visur tik lenkiškos.
Neparduodame daržovių brangiau nei turguje, nes jų niekas nepirktų. Tiesiog taip yra. Mūsų daržovių rinkiniai kainuoja nuo 5 eurų – priklausomai kokio norima dydžio ir kokia krepšelio sudėtis.
Paskaičiavus turgaus kainomis, mes parduodame pigiau. Pas mus pirkti daržoves gal brangiau nei kokiame prekybos centre, nes jame dažnai akcijos būna – skirtumas tik vienas ir didelis – mes parduodame šviežią produktą – nuskintą ryte, saulei tekant, nepurkštą jokiomis cheminėmis medžiagomis.
