Šiandien šeima vis dar gyvena tarp vilties ir laukimo, tačiau, nepaisant sunkių išbandymų, stengiasi neprarasti tikėjimo ir džiaugtis kiekviena ramesne diena.
Pirmieji ligos simptomai
Ernesta pasakoja, kad pirmuosius dukros Deimantės negalavimo ženklus pastebėjo 2024-ųjų liepą. Mergaitė pradėjo skųstis pilvo skausmais, tačiau vasarą mama iš pradžių tam nesuteikė didelės reikšmės – manė, kad dukra tiesiog prisivalgė žalių obuolių ar persivalgė. Vis dėlto skausmai vis kartojosi, o situacija rimtesnė pasirodė tuomet, kai pakilo temperatūra.
„Galvojau, kad skausmas jai nuo žalių obuolių, tačiau ji išsituštino ir viskas buvo geriau. Tie pilvelio skausmai vis pasikartodavo ir rugsėjį nuvykome pas gydytojus, nes pakilo temperatūra“, – prisimena ji.
Mama pasakoja, kad vieną dieną palietusi dukros pilvą pajuto, jog jis neįprastai kietas. Gydytojai iš pradžių įtarė apendicitą ir šeimą išsiuntė į kitą ligoninę išsamesniems tyrimams. Ten Deimantei buvo atlikta kompiuterinė tomografija, echoskopija, netrukus suplanuota operacija.
„Rugsėjo 12 d. dukrai buvo atlikta operacija – pašalino auglį kartu su kiaušide ir diagnozavo kiaušidės piktybinį naviką“, – skaudžią žinią prisimena mama.
Paaiškėjo, kad naviko kapsulė buvo trūkusi, todėl medikai baiminosi, jog vėžinės ląstelės galėjo išplisti po organizmą. Dėl šios priežasties nuspręsta skirti du chemoterapijos kursus.
„Ji atlaikė chemoterapiją ir praėjusiais metais, balandžio 25-ąją, atrodė, kad pagaliau galime grįžti į normalų gyvenimą – kraujo tyrimai buvo geri. Tačiau kiek vėliau, birželio 4 d., rodikliai parodė, kad navikas vėl aktyvus“, – sako pašnekovė.
Antroji operacija ir agresyvus gydymas
Ernesta pasakoja, kad ramybė po pirmojo gydymo truko neilgai. Praėjus vos kelioms savaitėms po kontrolinių tyrimų, medikai pastebėjo dar vieną darinį – šįkart jis buvo aptiktas ant žarnos. Sprendimą teko priimti greitai: lygiai po metų, rugsėjo 12-ąją, Deimantei vėl atlikta operacija.
„Išoperavo dar vieną augliuką. Jis buvo ne pačioje kiaušidėje, o pilvelyje – teko pjauti dalį žarnos. Kadangi pirmojo naviko kapsulė buvo trūkusi, daug vėžinių ląstelių galėjo pasklisti po visą organizmą. Tų pasisėjusių ląstelių jos kūne, deja, yra nemažai“, – atvirai kalba moteris.
Po antrosios operacijos dukra atsidūrė nuolatinėje gydytojų priežiūroje. Buvo paskirti net keturi chemoterapijos kursai – gerokai agresyvesni nei pirmą kartą.
Gydymas baigėsi praėjusių metų gruodžio 22 dieną, tačiau išbandymai tuo nesibaigė – organizmui dar reikia laiko atsigauti. Paklausta, kaip Deimantė jaučiasi dabar, Ernesta sako, kad kraujo rodikliai vis dar pamažu atsistato, o šeima gyvena laukimu tarp tyrimų rezultatų.
„Gavome MRT atsakymus. Lyginant su praėjusių metų rugpjūčio tyrimais, liga stabilizavosi – naujų darinių nėra, limfmazgiai nepadidėję, blogos dinamikos nematyti.
Dabar labai laukiame kito tyrimo, kuris parodys, kas bus toliau – ar reikės tęsti gydymą, ar galėsime tiesiog stebėti“, – viltingai, bet atsargiai kalba Deimantės mama.
Atskleidė, kaip dabar jaučiasi dukra
Ernesta prisimena, kad išgirdusi dukros diagnozę kurį laiką tiesiog negalėjo suvokti, kas vyksta. Didžiausias paradoksas – prieš akis ji matė besišypsantį, žaidžiantį vaiką, o gydytojų žodžiai skambėjo kaip nuosprendis.
„Tu matai vaiką – ji šypsosi, klausia: „Mama, o kas man yra? Kodėl aš neinu į mokyklą?“ Atrodo, viskas gerai, ji linksma, o tu tuo metu turi būti stipri. Tiesiog nėra galimybės sau leisti liūdėti“, – sako mama.
Šiandien, pasak Ernestos, Deimantė jaučiasi geriau, tačiau gyvenimas vis dar vyksta atsargiai. Dėl nusilpusio imuniteto ji beveik nelanko mokyklos – antroje klasėje pamokas dažniausiai praleido, trečioje taip pat mokosi nuotoliniu būdu namuose.
„Jos kraujo rodikliai tokie žemi, kad ji gali labai lengvai užsikrėsti bet kokia liga. Tai, kas kitiems tėra paprastas gripas, jai gali tapti pavojinga gyvybei. Ji buvo užsikrėtusi rotavirusu – paprastai ši infekcija trunka kelias dienas, o jai prireikė antibiotikų, liga komplikavosi, mutavo į du retus žarnyno virusus.
Situacija buvo labai sudėtinga, vos pavyko susitvarkyti. Tuo metu jai dar vyko antras chemoterapijos kursas. Dabar kraujo rodikliai geresni, bet imuninė sistema vis dar per silpna, kad apsaugotų net nuo paprasto peršalimo ar gripo“, – pasakoja moteris.
Nepaisant visų išbandymų, šeima stengiasi neprarasti vilties. Ernesta sako esanti be galo dėkinga paramos ir labdaros fondui „ESU“, kuris padeda ne tik finansiškai, bet ir žmogišku palaikymu.
„Mes kitaip ir negalime – turime laikytis. Kad ir koks sunkus tas kelias būtų, jame vis tiek yra vietos šypsenai, artumui ir žmogiškumui. O kas man padeda? Artimieji, draugai – tie žmonės, kurie palaiko ne iš gailesčio, o nuoširdžiai. Jie eina tuo pačiu keliu kartu su mumis ir tiesiog būna šalia“, – atvirai kalba ji.
Šiandien jų kasdienybė susideda iš tyrimų, laukimo ir mažų pergalių. Tačiau kiekviena rami diena be blogų naujienų šeimai reiškia daugiau nei bet kas kita – tai dar viena galimybė Deimantei tiesiog būti vaiku.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
