Bet tai kokia kantrybė, toks atvejis ir metus tylėjo...

tai reikejo pernai rasyti,ne siemet

Čia karma visokiems Vilniaus degradams ir išsigimėliams gaila kad nesupleškėjot ir nenudvėsėt !!

Tai bent naujiena.Pasirodo,kad kažkas tik dabar tesužinojo ar galvojo,kad tai kvailių(durnių) kalbos,tai pagaliau įsitikino.Kita vertus,saugotis būtina,bet ir baimėje gyventi negalima.O čia kaip tyčia,kad tos baimės nepritrūktų,pasirūpina pati mama.Tik tiek gerai,kad nei vienas anksčiau savęs nemirė.Tad sėkmės,sveikatos ir galvokime ką darome.:):):)

Labai gerai prisimenu vaikystę Zarasų krašte, kur daug ežerų, upių, upeliukų. Močiūtė visada, artėjant juodam debesiui ir kažkur jau toli trenkiant žaibams, mus aprenkdavo ir netoli durų pasodindavo. Į namus nėra buvę, kad pataikytų, bet ten, kur buvo šienas (klėtyje) kartą trenkė žaibas, o po atodūsio ir griausmas. Kieme matėsi ugnies kamuolys. Buvo baisu net kvėpuoti ir nuo to laiko bijau griaustinio. Plius yra kiekvieno žmogaus likimas, nuo kurio nepabėgsi!