Aštuonerius metus trukusios studijos, darbas su laukiniais gyvūnais, praktika veterinarijos klinikoje ir galiausiai nuosavos klinikos kūrimas – toks jo kelias iki šiandienos.
Apie tai, kas slypi už veterinarijos gydytojo kabineto durų, sunkiausius atvejus, onkologinių ligų gydymą ir emociškai sudėtingiausius pokalbius su šeimininkais P. Morkūnas atskleidžia naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.
Naujienų portalas tv3.lt pristato naują straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame kviesime iš arčiau pažvelgti į skirtingas profesijas ir žmones, pasirinkusius įvairius karjeros kelius. Šiame cikle pasakosime apie įdomias profesijas, kalbinsime jų atstovus ir bandysime atskleisti tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Gal galite papasakoti, kada pirmą kartą pajutote, kad veterinarija – būtent ta profesija, kuriai norite skirti savo gyvenimą? Kaip prasidėjo jūsų kelias į veterinariją?
Aš nuo mažų dienų labai mylėjau gyvūnus, juos globodavau, stengdavausi kažką dėl jų padaryti – ar namelį kokį pastatyti, ar kažkaip apsaugoti. Ta meilė gyvūnams, turbūt, nuo gimimo buvo „įdėta“.
O po to, laikui bėgant, mokslai, ir pradedi galvoti, kaip toliau savo gyvenimą dėliotis. Kai pildžiau prašymą [į stojimus] iš esmės vienintelis mano pasirinkimas buvo Veterinarijos akademija.
Dar tada būtinai reikėjo kažką įrašyti antru numeriu. Dabar net neatsimenu, ką buvau įrašęs, bet net negalvojau, kad galėčiau būti kažkur kitur. Tiesiog turėjau vienintelį tikslą – būti čia, kur dabar esu, ir įstoti į Veterinarijos akademiją.
O kaip toliau klostėsi jūsų kelias Veterinarijos akademijoje? Kokie buvo studijų metai ir pirmieji žingsniai šioje profesijoje?
Iš pradžių yra noras, o po to, kai susiduri su realybe, supranti, kad mokslai tikrai nėra lengvi. Šešeri metai mokslų, o po to įstojau į rezidentūrą, kur praleidau dvejus metus. Bendrai sudėjus – iš viso aštuoneri metai mokslų.
Kai pradedi mokytis, vis labiau giliniesi, pradedi ieškoti praktikos vietos. Besimokydamas dirbau globos organizacijoje, su laukiniais gyvūnais – teikiau pagalbą įvairiems sužalotiems gyvūnams, kituose miestuose važiuodavau padėti ir stirnoms, ir kitiems gyvūnams. Studijų laikais su laukiniais gyvūnais gavau labai daug praktikos, o kiekviena tokia patirtis praverčia bet kuriame gyvenimo etape.
Po mokslų po pradėjau dirbti veterinarijos klinikoje. Vėliau supratau, kad noriu pabandyti kurti kažką savo, nes kai galvoje sukasi daug minčių, galimybių ir įvairių projektų, dirbant kitam labai sunku visa tai realizuoti.
Aš mėgstu daug savęs atiduoti šiai specialybei ir gyvūnams. Todėl taip ir gavosi, kad įsikūrėme savo kliniką ir iki šiol bandome judėti pirmyn.
O kaip atrodo jūsų kasdienybė dirbant veterinarijos gydytoju? Nuo ko prasideda įprasta darbo diena ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti jos metu?
Vasaros metu darbo tempai galbūt vienokie, rudenį – vėl kitokie, bet darbo diena prasideda ganėtinai anksti. O kada ji baigiasi – klausimas.
Tai nesibaigianti darbo diena, nes gyvybė nesirenka nei dienos, nei laiko. Mes nepasirinksime, ar tai yra Kalėdos, ar Velykos, kai visi nedirba ir sėdi prie stalų. Kai yra didesnis kolektyvas, žinoma, pasidalijame pacientais, tačiau ligos nesirenka – gyvūnai serga visada. O jų šeimininkai nori turėti galimybę bet kada susisiekti su gydytoju, kuris rūpinasi jų augintiniu.
Būna taip, kad į sportą važiuoju ir 4.30 ryto kartais pradedu savo dieną tam, kad nuo 8 valandos jau galėčiau pilnai imtis darbų ir kartu turėčiau šiek tiek laiko sau. Tad to laiko sau realiai bandau atrasti labai anksti ryte.
O pati diena susideda iš konsultacijų, planinių ir netikėtai išpuolančių operacijų. O kai žmonės apie ketvirtą ar penktą valandą jau baigia savo darbus, mes tada pradedame kitą darbo pusę.
Kadangi vadovauju įmonei, turiu rūpintis ir verslo reikalais, tačiau nemažą darbo dalį sudaro bendravimas su klientais – atsakinėju į elektroninius laiškus, susiskambinu, koreguoju gydymą, paskiriu vizitus. Šie darbai tęsiasi iki pat vakaro, praktiškai iki miego.
Ypač šiais laikais, kai turime socialinius tinklus, darbas iš esmės nesibaigia. Žmonės parašo bet kuriuo paros metu, kartais net pirmą ar antrą nakties, ir nesvarbu, iš kurios pasaulio vietos jie kreipiasi. Žinoma, tokiu metu į žinutes jau nebeatsakai, tačiau atsikėlęs ryte vėl grįžti prie jų ir tęsi savo darbą.
Todėl iš esmės tai yra nuolatinis darbas. Savaitgaliais galiu skirti laiko šeimai ir savo laisvalaikiui, ir tą darau, bet darbas vis tiek nuolat eina šalia.
O kaip atrodo jūsų savaitgaliai? Ar juose pavyksta atsitraukti nuo darbo?
Savaitgalis, aišku, kitoks – stengiuosi laisvalaikį derinti su šeima. Būna, kad einu į sportą, su motociklu išvažiuojame, su vaiku pažvejoti nuvažiuoju ar su laivu paplaukiame. Tačiau ir savaitgaliais darbas vis tiek eina šalia – klinikos dirba, pacientai serga, po operacijų ne visiems būna viskas gerai, todėl kartais tenka atvažiuoti ir pakartotinai.
Bet aš darbo ir laisvalaikio labai griežtai neatskiriu. Jeigu darbas užima didžiąją dalį gyvenimo ir nuolat galvoji, kad čia darbas, o čia jau laisvalaikis, labai greitai gali pavargti ir perdegti. O aš esu susiderinęs taip, kad darbas yra mano gyvenimo dalis. Todėl viskas vyksta gana natūraliai – vienu metu galiu atsakyti į laišką, paskambinti klientui, o tada eiti nupjauti žolės ar užsiimti kitais savo reikalais.
Su kokiais žiauriausiais gyvūnų sužalojimo atvejais per savo darbo metus jums yra tekę susidurti?
Žiauriausi yra tie atvejai, kai gyvūnai nukenčia nuo žmogaus. Aš tiesiog nesuprantu, kaip žmogus gali kelti ranką prieš gyvūną, kuris negali apsiginti.
Pasitaiko ir šaudymų, ir įvairių žiaurių sužalojimų, gyvūnams pilamos rūgštys, naudojami įvairūs tepalai. Tokių gyvūnų tikrai nemažai patenka į prieglaudas.
Ypač daug atvejų būna susijusių su oriniais šautuvais ir šaudymais. Ir tai kartojasi kiekvienais metais. Gyvūnas nepasakys, kas jam nutiko, todėl kartais kulkų sužalojimus aptinkame visiškai netikėtai – net patys šeimininkai nežino, kad jų augintinis buvo pašautas.
O kas vyksta už operacinės durų? Jūs atliekate įvairias gyvūnų operacijas – kuo ši sritis skiriasi nuo žmonių medicinos ir kokių iššūkių čia tenka patirti gydytojui?
Veterinarijoje yra nemažai panašumų su žmonių medicina, tačiau yra ir labai didelių skirtumų. Visų pirma, gydytojas kalbasi ne su pačiu pacientu, o su jo šeimininku. Gyvūnui negalime paaiškinti, kokia jo liga ir kaip ją gydysime – visą informaciją turime perteikti žmogui.
Kartais šeimininkai nori padaryti kur kas daugiau, nei, mūsų akimis, iš tiesų reikia gyvūnui. Juk šeimininkui neskauda ir nekyla diskomfortas – visa tai tenka gyvūnui. Todėl visada stengiamės rasti ribą, kad noras padėti nevirstų egoizmu. Mes galime padaryti labai daug – gyvūną laikyti ant lašelinių, maitinti per zondą, taikyti įvairiausius gydymo būdus. Tačiau reikia savęs paklausti: ar tokiu atveju gyvūnas iš tikrųjų gyvena gyvenimą?
Dėl to su šeimininkais tenka labai daug kalbėtis. Kartais vien pokalbis užtrunka valandą, dar net neprisilietus prie gyvūno. Žmonės nori žinoti viską, o mes norime suteikti kuo daugiau informacijos ir kartu rasti bendrą sprendimą.
Operacijos metu gyvūnai, žinoma, yra seduojami, atliekami tyrimai. Tačiau čia irgi yra skirtumų nuo žmonių medicinos – daug tyrimų galime atlikti tik tada, kai gyvūnas miega. Pavyzdžiui, žmogus gali ramiai pagulėti atliekant kompiuterinę tomografiją, o gyvūną tam turime primigdyti.
Kadangi esu gydytojas onkologas, didelę mano darbo dalį sudaro ir vėžinių susirgimų gydymas. Čia ypač svarbus ryšys su šeimininku, nes mūsų tikslas nėra bet kokia kaina nugalėti ligą. Svarbiausia – kiek įmanoma ilgiau išsaugoti gyvūno gyvenimo kokybę, kad jis būtų laimingas, gyventų be skausmo ir kančių.
Su onkologine liga, kaip ir žmonėms, taip ir gyvūnams, ne visada išsipildo tai, ko norime. Todėl labai svarbu su šeimininku iš anksto aptarti, kokiu keliu einame, kokie mūsų tikslai ir kiek galime tikėtis pratęsti gyvūno gyvenimą. Tokie pokalbiai kartais būna labai ilgi, bet jie yra būtini.
Jau užsiminėte apie emocinę šio darbo pusę ir ryšį su gyvūno šeimininku. Koks būna sunkiausias pokalbis su šeimininku ir kaip randate žodžius pranešti skaudžią žinią?
Pačios nemaloniausios ir skaudžiausios akimirkos, kurias mes turime pranešti, tai apie gyvūno netektį. Tai faktas.
Pačios skaudžiausios akimirkos yra tada, kai tenka pranešti apie gyvūno netektį. Viena yra eiti į operaciją žinant, kad situacija labai sunki ir šansų nedaug – vis tiek bandai padaryti viską, ką gali. Tačiau visai kita, kai operacijos metu netikėtai sustoja širdis ar įvyksta kita nelaimė, kurios niekas nesitikėjo.
Tada net pačiam reikia atsikvėpti, susikaupti ir pasiruošti tam skambučiui, nes gyvūnas yra šeimos narys, o tai labai svarbu suprasti. Žmonės savo meile, dėmesiu ir darbais dažnai parodo, kiek daug jiems reiškia jų augintinis.
Todėl tokie skambučiai visada būna drebančiomis rankomis ir drebančiu balsu. Nors tokių netekčių mūsų darbe nėra daug, kiekviena jų emociškai labai sunki.
Žinoma, labai sunki psichologinė dalis yra ir eutanazija. Žmonės ateina tada, kai jau reikia priimti labai sunkų sprendimą – kada iš tikrųjų yra laikas paleisti savo augintinį.
Dažnai klausia: „O ką jūs darytumėte savo gyvūnui?“ Ir tada pačiam gydytojui tenka labai atsakinga užduotis padėti žmogui suprasti, kada gydymas jau nebegali pagerinti gyvūno gyvenimo kokybės. Tai labai sunku išsakyti, nes galiausiai kalbame apie šeimos narį.
Todėl tiek gyvūno netektis, tiek sprendimas dėl eutanazijos yra viena sunkiausių šio darbo dalių.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
