Šiemet per Vėlines kartu su šeima lankėme mirusių giminaičių kapus. Per žinias teko klausyti prie kapų prekiaujančių bobučių pasakojimų, kad šiemet matai „jaunimas išdūmė į Palangą, o vyresni žmonės kapų nebeprižiūri“. Tai yra visiška netiesa!!!
Mano širdis šiemet tiesiog džiaugėsi bematant, kiek jaunimo kartu su savo šeimomis atvyko aplankyti giminių kapų. Ėjau ir girdėjau, kaip jie pasakoja savo giminės istorijas, kaip vaikai įdėmiai klauso savo tėvų, kaip noriai padeda jiems tvarkytis... Buvo tiesiog gražu žiūrėti.
Suartino bendrystės jausmas kapinėse
Tačiau labiausiai mane nustebino, kiek daug žvakučių šiemet degė ir tikriausiai vis dar tebedega ir šiandien ant apleistų kapų. Savo akimis mačiau, kaip tvarkydami savo kapus žmonės uždega žvakutę ir ant šalia esančio apleisto kapo.
Vienose kapinėse mačiau, kai paraginta savo mamos ant svetimo apleisto kapo žvakutę uždegė ir maždaug dešimties metų sulaukusi mergaitė. Kaip ji didžiavo ir džiaugėsi, savo mamai šnabždėdama sakė: „Kokį gerą darbą padarėme, Mamyte“. Tą akimirką pajaučiau tokią bendrystę, kad nesulaikiau net savo ašarų...
Ir iš tiesų, tokie apleisti kapai vakar ir užvakar tiesiog žybėjo nakties tamsoje. Net ir seniai pamiršti šiomis dienomis ir vėl buvo prisiminti. Ir tai padarėte jūs, lietuviai. Viskas tik jūsų dėka. Ačiū jums už tą bendrystės jausmą!
Autorius: skaitytoja Rima
