Paklausus, ar galima kremuoti mirusį žmogų, kunigas žodžių į vatą nevyniojo: „Man atrodo...“

Ogi dėjau skersą ant to klebonėlio pėzalų.

Ar jums miręs artimasis yra šiukšlė kad jį deginate

Rėšiu iš peties nevyniodama. Vatą tiktai prie ruskių bobos į putes kišdavosi per savo dienas. Šiais laikais vatos niekas nėra matęs.

Tai priklauso nuo aukos dydzio kunigeliui .

kunigai ir visi jiem prijsučiantys tik tai ir daro, kad meldžiasi prie numirėlio, nesuvokdami savo bukumo

Yra įvairių nuomonių apie kremavimą: vieni teigia, kad jis išlaisvina žmogaus sielą, neleisdamas jai likti pririštai prie buvusios gyvenamosios vietos, o kiti baiminasi, kad, sugrįžus Kristui, jie negalės prisikelti. Tačiau labiausiai mane neramina tai, kai seni kapai iškasami, o kaulai išmėtomi ir susimaišo su kitų palaikais. Juk kūnas yra tarsi kiaušinio lukštas viščiukui – antrą kartą jo panaudoti neįmanoma.

Jokio skirtumo ar lavonas gules ar pelenai,tai vistiek jau ne tas zmogus,o tik jo lavonas,geriau tegu lieka atminty,toks koks buvo gyvas,o ne lavonas grabe.

Biznis nukenčia?

Mirusio negalima, turi būti dar gyvas!