Nufilmavo, kas iš tiesų dedasi Žlabių namuose: štai kokiomis sąlygomis gyvena vaikai

@Tikrai Filejeva visada seksuali tik operatorius ne visada ja reikiamu kampu filmuoja ne visada matosi jos dailios kojytes ir figuryte jos super

@Andrius Toma vedeja taip pat atrodytu seksualiai jei devetu trumpa sijoneli gera jos figura gaila kad ji dazniausiai su kelnemis

@Mrs.B O ka tu sprendi kaip turi kiti gyventi? Tu ka atsakingu nori būti už juos? Ir kas apskritai yra tas tavo „normalumas“ ramiu laikotarpiu? Šis pasaulis juk normalumu laiko tik išorinius atributus: stabilų darbą, gražų fasadą, sąskaitą banke ir visuomenės primestų taisyklių vykdymą. Jei žmogus sotus ir telpa į rėmus – jis jau „normalus“. Bet tai tik vartotojiškas standartas, kuris neturi nieko bendro su dvasine žmogaus kokybe. Kai ateis krizė, visi šitie materialūs kriterijai sugrius per vieną dieną.Tad kas tada bus „normalus“ karo ar nelaimės laikotarpiu? Ar tie, kurie praradę savo komfortą plėšys drabužius nuo kūno, skęs isterijoje ir šauks: „Už ką man taip nutiko, juk aš buvau geras, civilizuotas žmogus“? Ar tas, kuris visus tuos baisumus ir nepriteklius priims nuolankiai, kaip kartų, bet būtiną vaistą savo sielos pabudimui? Tikrasis žmogiškumas pasimato tik tamsiausią valandą, o ne tada, kai patogu gyventi.

@)Bronius. Kas bus normalu karo ar nelaimės atveju - nei tu, nei aš nežinome, nes nepatyrėme. Tačiau, remdamasis tuo, ką girdėjau iš savi tėvų ir senelių, tai patyrusių, taipgi ką skaičiau kitų, tai patyrusių knygose, galiu patikimai garantuoti, kad matetialūs kriterijai, susiję su išgyvenimu ir kiek įmanoma geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai užtikrinimu, tada įgys dar didesnę reikšmę. O tie, kurie nepriteklius nuolankiai priims, užuot stengęsi nuo jų išsivaduoti, greičiausiai sunyks ir žus. Filosofuoti apie “sielos prabudimą” ir “dvasines kokybes” lengva tada, kai esi sotus.

@Q. Mes tai nepatyrėme, bet tai jau yra mumyse užantspauduota, tai yra tas išgyvenimas arba patyrimas jau yra mumyse, nes tai yra perduodama per genus. Jūs matote tik maistą ir kūno išgyvenimą, bet pamirštate svarbiausia. Tie, kurie įsikibę tik į materialius dalykus atmeta meilę bei gailestingumą, gali turėti kalnus maisto, bet viduje jie jau yra mirę dvasiškai. Tuo tarpu tie, kurie puoselėja dvasingumą ir turi bent kruopą maisto, yra daug gyvesni. Pirmieji, net jei ir duoda kažką kitiems, tai daro tik iš baimės patiems nemirti. O antrieji nebijo prarasti savęs, kad tik kiti liktų gyvi. Tikrasis nuolankumas ir dvasinė stiprybė nelaimės metu leidžia žmogui išlikti Žmogumi, o baimė ir materializmas paverčia jį tik dėl išgyvenimo kovojančiu gyvūnu.

@Mrs.B Aš pateisinu tokį gyvenimo būdą, nes mano supratimu pateisinimas yra dvasinis nesmerkimas ir nenuteisimas. Kiekvienas žmogus turi nuosavą gyvenimą, jo laikosi, ir niekas neturi teisės smerkti kito žmogaus laisvos valios pasirinkimo. Mano principas – atskirti žmogų nuo jo nuodėmės. Pačio žmogaus nesmerkiu ir neteisiu, tačiau lieku budrus tam, ką jo elgesys sėja aplinkui ir kokias ydas tai platina visuomenėje.

@Mrs.B Kam patiktų šiais sočiais laikais patirti pasmerkimą už visiškas smulkmenas? Pavyzdžiui, už tai, kad ana poniutė pirmadieniui pasirinko „ne tą“ spalvą, ar kad moteris per pėsčiųjų perėją žengia su sijonu taip tabaluodama klubais, lyg tai būtų aktas lovoje. Arba už tai, kad jos dekoltė per gili ir matosi du puskalniai.

@Mrs.B Juk tradiciškai normalioje visuomenėje paleistuvystė nėra toleruojama. O gal šiais laikais tai jau toleruojama ir laikoma norma? Galbūt šiandien tai tiesiog vertinama kaip žmogaus laisvos valios saviraiška – teisė būti seksualiam?

@kreipkis į Tavo realybė ne mano realybė. Kiekvienas žmogus turi nuosavą gyvenimą ir laisvą valią rinktis, kaip jį suprasti. Aš renkuosi nesmerkti ir neteisti kitų, net jei mūsų požiūriai į pasaulį visiškai nesutampa. Tai, ką tu vadini „ne realybe“, man yra tiesiog pagarba kito pasirinkimui, neperimant aplinkui platinamų ydų ar pykčio.

@kreipkis į Tad tavo realybė paremta materializmu, o mano realybė paremta meile, gailestingumu ir atjauta.