Visą gyvenimą miškui paskyręs specialistas ne tik atkūrė ir sodino miškus, bet ir išugdė ne vieną miškininkų kartą, o jo darbai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos miškininkystės istorijoje.
Atsisveikinama su ilgamečiu miškininku, pedagogu Vidmantu Markevičiumi
Per savo gyvenimą jis prisidėjo prie miškų atkūrimo, Girionių gyvenvietės ir parko apželdinimo, rengė mokomąją literatūrą, vadovavo studentams bei aktyviai puoselėjo kraštotyrinę ir visuomeninę veiklą.
Lietuvos miškininkų sąjunga šiltais žodžiais prisiminė velionį, jo darbus ir atsidavimą veiklai, kuriai skyrė visą gyvenimą.
„Atėjo žmogus ir pasodino mišką.
Užaugo beržai ir nušlavė dangų.
Sidabro takais atskrido paukščiai,
Susisuko lizdus beržų viršūnėse.
Užaugo eglės ir surinko žvaigždes.
Žali spinduliai nušvietė takus.
Atbėgo žvėrys ir pasiklojo guolius.
Žmogus budėjo ir saugojo miško miegą.
/A. E. Markevičiūtė, V. Markevičiaus sesuo/
Šį pavasarį paskutinį kartą mišką sodino Vidmantas Markevičius. Rugpjūčio 5 d. ilgametis miškininkas ir pedagogas, eidamas 94-uosius metus, tyliai užgęso.
Gimęs 1933 01 01 Kupiškio r., Skapiškyje, būsimasis miškininkas sekė tėvelio – šviesaus, raštingo, Šimonių miškų urėdijoje dirbusio žvalgo (vyr. eigulys), pėdomis. 1949 m. baigė Skapiškio progimnaziją, 1953 m. – Kupiškio vidurinę mokyklą. Nors sunkus tuometinis laikmetis neištiesė lygaus kelio (V. Markevičiaus tėvas buvo tremtinys), tačiau atkaklus jaunuolis nesidavė bauginamas ir geriausiais įvertinimais 1953–1958 m. LŽŪA studijavo miškininkystę.
1958 – 1960 m. dirbo Kupiškio miškų ūkio miško apsaugos inspektoriumi bei Šimonių girininku. Kaip vėliau atviravęs, miškininkas sakėsi, niekada nenorėjęs iš miškų išeiti – Šimonių giria jam priminė tėvą, namus. Tačiau susidarius itin nepalankioms sąlygoms, teko palikti girininkiją ir pratintis prie pedagogo duonos.
1960 m. gavo pasiūlymą dėstyti studentams paskaitas Vilniaus miškų technikume, kuris po trijų metų persikėlė į Girionis, Kauno r. 1963 m. pradėjęs pedagogo karjerą, Vidmantas Markevičius buvo pirmosios dėstytojų kartos atstovas Kauno miškų technikume. 1955 m. tapo vyresn. dėstytoju. Mokymo įstaiga vėliau keletą kartų keitė pavadinimus, tačiau miško želdinimą (miško kultūras), dėstė ir studentus auklėjo ir išėjęs į pensiją – iki 2001 m.
V. Markevičius buvo optimistas ir didelis entuziastas. Energingas, reiklus, kupinas aukštų ambicijų, atsakomybės ir disciplinos reikalavo ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Kuo beužsiėmė, visada siekė aukščiausios kokybės.
Pirmiesiems atvykusiems į Girionis dėstytojams, teko sunki užduotis apželdinti ką tik įkurtą gyvenvietę. V. Markevičius pasakojo, kad kasdien vienu ar dviem sunkvežimiais buvo vežami sodmenys į būsimą Girionių parką. Želdinimo darbai vyko kelerius metus, kol vėjas nustojo pustyti smėlį pro atvirus gyvenamųjų butų langus.
Visa pedagoginė V. Markevičiaus veikla susijusi su miškų atkūrimu, sodmenų auginimu, gyvenviečių želdynais bei jų selekcija. Miškininkas parašė mokymo ir metodines priemones „Miško sėklininkystės ir sodmenų išauginimas“ (1982), „Mokyklinių girininkijų gamybiniai darbai miškų ūkiuose“ (1986, kartu su kt.), „Miškų želdymas“ (1993), informacinį leidinį „Kauno A. Kvedaro miškų technikumas“ (1969), taip pat metodinių patarimų kursiniam projektavimui ir mokomosioms praktikoms. Buvo diplominių darbų ir projektų vadovas, vadovavo neakivaizdiniam skyriui.
Miškininkas aktyviai prisidėjo kuriant profesoriaus Povilo Matulionio muziejaus Kupiškyje ekspoziciją ir aplinką. Dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, rašė straipsnius „Kupiškėnų enciklopedijai“ ir kitiems leidiniams.
V. Markevičius buvo Lietuvai pagražinti draugijos ir Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo (1990 – 1992 m.) narys. Vadovavo moksleiviams įveisiant kelis šimtus ha miško želdinių, dalyvavo želdinimo darbuose ne tik Girionių, bet ir Kauno, Jonavos, Kupiškio, Skapiškio parkuose ir skveruose. Padėjo projektuojant ir apželdinant keleto mokyklų ir žemės ūkio įmonių gamybines teritorijas.
Vidmantas Markevičius su žmona Ramute užaugino du sūnus, džiaugėsi trimis anūkais. Pasirūpino, kad neprapultų tėvo Sibire rašyta autobiografija – surinkęs rankraščius giminės atminimui išleido knygą. Skapiškio kultūros namų patalpose įrengė miško – tautinį – memorialinį muziejų.
Miškininkas buvo ir aistringas sodininkas – rengdavo obuolių parodas ir degustacijas. Savo namų valdoje įveisė miško medžių ir vaismedžių želdynėlį, kuriame ivairiausiomis formomis skiepijo medelius. Vėliau jais aprūpindavo norinčius įsigyti arba švenčių proga dovanodavo įvairioms institucijoms, draugijoms, mokykloms. Buvo vienas iš iniciatorių Notigalės pelkėje atstatyti partizanų žeminę, ąžuoliukais įamžino 1863 metų sukilimo vietą.
„Man gražiausi tie medžiai, kurie prigyja“, – visą gyvenimą savo profesijai atidavęs sakė Vidmantas Markevičius“, – „Facebook“ pranešė Lietuvos miškininkų sąjunga.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
