Laidojimo namų vadovas išdavė, kas nutinka mirusiųjų kūnams: to nežino daugelis

Jis buvo matęs mirusiųjų kūnus ir anksčiau, tačiau tai buvo pirmoji jo praktinė patirtis su savo amžiaus žmogumi, pasakojo jis CNBC „Make It“.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Sūnus 40 metų galvojo, kad palaidojo savo tėvą: paaiškėjus tiesai pašiurpo oda

Laidotuvėse – šokas šeimai: karste gulėjo ne jų artimoji

Jaudinantis šeimos sprendimas: dukrą palaidojo su vestuvine suknele

„Tai buvo nepaprastai sunku“, – prisimena Victoras, dirbantis laidojimo namų direktoriumi. Jis atskleidė, kaip atrodo toks darbas ir kas daroma su mirusiųjų kūnais.

+3

Kas nutinka mirusiųjų kūnams?

V. Sweeney darbas prasideda vos suskambus telefonui: „Į skambučius atsakome visą parą, septynias dienas per savaitę. Taip dirba visi laidojimo namai.“

Net jei skambutis pasiekia vidury nakties, Victoras apsirengia, pasiima reikalingą įrangą ir vyksta į mirties vietą. Jis atvyksta su specialiais neštuvais, pasiruošęs pervežti velionio kūną, rašoma cnbc.com.

„Dažnai šeimos nariai nori patys prisidėti prie artimojo perkėlimo, todėl švelniai paaiškinu jiems, kaip tai padaryti“, – sako jis.

Kūnas nugabenamas į laidojimo namus, kur, jei šeima nepasirenka kremavimo, atliekamas balzamavimas.

„Pagrindinis balzamavimo tikslas yra dezinfekuoti kūną ir jį išsaugoti“, – aiškina V. Sweeney.

Tai užtikrina, kad velionis per laidotuves atrodys tinkamai, nes sustabdomas natūralus kūno irimo procesas.

Jeigu kūnas yra sužalotas, jis susiuva žaizdas, o tada naudoja specialų vašką ir kosmetiką, kad paslėptų pažeidimus.

„Kai grąžinu šeimai sužalotą kūną, nenoriu, kad jie žinotų, kur buvo sužalojimas“, – sako jis.

Taip jis tikisi suteikti artimiesiems bent šiek tiek ramybės, kad jie galėtų susitelkti į mylimą žmogų, o ne į jo mirties aplinkybes.

Paguldę kūną į karstą užtikrina, kad nežiūrėtų tiesiai į viršų

Vėliau V. Sweeney aprengia velionį šeimos parinktais drabužiais. Po to kūnas atsargiai paguldomas į karstą taip, kad atrodytų tarsi ilsėtųsi:

„Nesinori, kad žmogus karste žiūrėtų tiesiai į viršų – mes tai vadiname žvaigždžių stebėjimu. Tačiau taip pat nenorime, kad jis atrodytų sustingęs lyg lenta.“

Paruošęs velionį, C. Sweeney vyksta į bažnyčią ar kitą atsisveikinimo vietą, kur sustato gėles ir pasirūpina visomis ceremonijos detalėmis. Kai kurie artimieji pasirenka susiburti prie karsto, o kiti laikosi atokiau.

Dirbdamas laidojimo namų direktoriumi, V. Sweeney pabrėžia, kad labai svarbu leisti šeimos nariams aktyviai dalyvauti atsisveikinime.

Jis mano, kad tokie veiksmai kaip karsto nešimas ar urnos perdavimas iš rankų į rankas prie kapo gali turėti didžiulę reikšmę.

„Tokie veiksmai iš tiesų padeda gijimo procesui“, – sako jis.

Laidojimo namų direktorius jau suplanavęs pats savo laidotuves

V. Sweeney jau yra suplanavęs ir savo paties laidotuves. Išsamios instrukcijos saugomos dokumentų spintoje šalia planų, kuriuos jis rengia savo klientams.

„Pakanka palaidoti tam tikrą skaičių savo amžiaus žmonių, kad suprastum – kitas gali būti tu“, – sako jis.

Jo laidotuvių planuose yra ir nekrologas, kurį jis perrašo kiekvienų metų rugpjūtį. „Kasmet mano nekrologas vis trumpėja“, – sako jis.

„Ne todėl, kad nuveikiu mažiau, o todėl, kad lieka vis mažiau dalykų, kurie iš tiesų svarbūs“, – sako jis.

Kasmet rašydamas apie savo mirtį, V. Sweeney dar kartą įsitikina, kad yra patenkintas savo gyvenimo pasirinkimais.

„Esu be galo laimingas. Mano žmona mane mėgsta, vaikai kasdien laukia, kol grįšiu namo, ir aš myliu savo darbą.

Niekada nejaučiau, kad turėjau pasirinkti kitą kelią. Daugiau vyrui ir nereikia. Nemanau, kad nuo tada, kai čia dirbu, bent vieną dieną būčiau grįžęs namo liūdnas“, – sako jis.