Apie aukas, jų paskirtį ir žmonių nesusipratimus, naujienų portalui tv3.lt pasakoja Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos kunigas Mindaugas Šlaustas.
M. Šlaustas apie įkainius Bažnyčiose: „Tai jautri tema“
Kalbėdamas apie viešumoje sklandančius teiginius, kad Bažnyčioje yra nustatytos sumos už apeigas, kunigas M. Šlaustas neslepia kritikos: „Tai visada yra tokia jautri tema ir kas mane liūdina – tai, kad yra labai daug manipuliacijų.“
Pasak kunigo, Bažnyčia neretai pristatoma kaip institucija, kuri neva reikalauja konkrečių įkainių, tačiau tai, anot jo, neatitinka realybės.
Jis aiškina, kad tikinčiųjų aukos yra pagrindinis parapijų išlaikymo šaltinis. Iš jų dengiamos visos būtinos išlaidos – nuo komunalinių mokesčių iki darbuotojų atlyginimų.
„Ta auka turi būti palaikanti bendruomenę. Ir Bažnyčios tarnai, ir elektra Bažnyčioje, ir kiti dalykai – žmogus tomis aukomis prisideda prie Bažnyčios išlaikymo“, – sako M. Šlaustas.
Anot jo, dažnai pamirštama, kad Bažnyčioje dirba ne vien kunigai: „Tai nėra vien kunigui auka, kad kunigai galėtų gerai gyventi. Kai bandoma taip žiūrėti, tai yra labai supaprastinta.“
Kunigas taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir, atrodytų, smulkūs darbai Bažnyčioje kainuoja.
„Bažnyčia nori, kad būtų viskas gražiai išvalyta – tai ir valytoja kainuoja. Žmogui reikia atlygio, kad jis galėtų gyventi“, – sako kunigas M. Šlaustas.
Kodėl nėra vienos nustatytos sumos?
Pasak kunigo, konkrečių įkainių už krikštą ar santuoką Bažnyčia neturi, tačiau kai kuriose parapijose gali būti įvardijamos vidutinės aukos, kad žmonės turėtų orientyrą.
„Nėra kažkokių sumų, kiek reikėtų duoti. Turi pats žmogus suvokti, kiek jis duoda – ar tai bus ori auka, prisidedanti prie Bažnyčios bendruomenės palaikymo“, – aiškina jis.
Vis dėlto M. Šlaustas pripažįsta, kad kai kuriose vietose praktika gali skirtis: „Kai kuriose parapijose gali nustatyti tam tikrą sumą, bet tai labiau kaip orientyras, o ne privalomas mokestis.“
Kunigas M. Šlaustas taip pat pabrėžia, kad krikštynos, santuokos ar laidotuvės Bažnyčioje nėra tik simbolinis veiksmas – joms reikia ir realių žmogiškųjų išteklių.
„Vargonininkas, pavyzdžiui, už santuokas prašo tam tikros sumos. Zakristijonas sako: „Aš be atlygio neateisiu“. Tai jie turi iš to gyventi“, – pasakoja jis.
Pasak M. Šlausto, visi šie žmonės prisideda prie apeigų ir gauna atlygį iš bendros parapijos sistemos.
„Kunigas vėliau paskirsto tuos pinigėlius – nėra taip, kad viskas atitenka kunigui“, – paaiškina jis.
Kiek aukoti – sprendžia pats žmogus
Kunigas sako, kad didžiausia problema – visuomenės požiūris, jog Bažnyčia esą prašo išmaldos.
„Bažnyčia nėra išmaldos prašytoja. Kiekvienas tikintysis savo auka prisideda prie jos išlaikymo“, – teigia M. Šlaustas.
Anot jo, aukojimas turėtų būti suvokiamas kaip atsakomybė už savo bendruomenę, o ne kaip privalomas mokestis ar formalumas.
„Tu duodi ne išmaldą, o prisidedi prie savo Bažnyčios, prie savo bendruomenės“, – sako jis.
Kalbėdamas apie krikštynas ir santuokas, kunigas pabrėžia, kad nėra nustatyto standarto, kiek turėtų būti aukojama.
„Nėra, bet žmogus turi pats suvokti, kiek jis gali duoti. Ar tai bus ori auka, ar ne“, – sako M. Šlaustas.
Jo teigimu, Bažnyčia sąmoningai palieka šį sprendimą tikintiesiems, nes kiekvieno žmogaus galimybės yra skirtingos.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
