Karaliaučiaus kraštas - didžiausia egzotika

Autorė turi teisę ir šitaip matyti Karaliaučių, žinoma.

Tačiau esmė ten visai kitokia. Baisu ten lankytis, jei nors kiek istoriją žinai. Ir vietiniai yra visiški perėjūnai, sovietiniai mankurtai, kuriuos tejaudina Maskvos ar Kalugos lygio problematika (ten visi giminės, iš ten glušinanti propaganda, iš ten visa patirtis ir supratimas). Visas vietinių interesas Vakaruose (tame tarpe Lietuvoje) apsiriboja kontrabandos organizavimu. Šviesių europietiškų asmenybių ten labai nedaug išugdyta - kalbu apie socialinę aplinką, su kuria susiduria ir kurią pastebi kiekviena nešališkas ten patekęs. Tai baisus izoliatorius, šiltnamis jei norite.

Ta vietinė rusakalbių sovietinių būtybių bendruomenė neturi jokios ateities. Gal po šimto metų kažkas ten užsimegztų vietinio originalaus, tačiau istoriškai jie tokio šanso neturės. Karaliaučių pasidalins - ir tai teisinga - vokiečiai, lenkai ir mes, lietuviai. Rusai ten tėvynainių nepaliks, laukia kraustymąsis, nor šviesesnė dalis, manau, pasiliks.

Bet autorė apie tai, deja, nerašo.

Kaliningradas, beje, pastaruoju virsta didžiausiu opozicijos Putinui centru

Ištaisau savo klaidas:
Ne "praščiokas", o "prasčiokas", ne "įpatingą", o "ypatingą".
Atsiprašau.

Martynas Mažvydas kurį laiką gyveno ir dirbo Prūsijoje, bet jis nebuvo prūsas (tai atskira tauta, kurios kalba skyrėsi nuo lietuvių labiau nei latvių). Nebuvo jis ir lietuvininkas (Prūsijos lietuvis). Jis pagal kilmę buvo Didžiosios Lietuvos lietuvis. Jo raštų lingvistinė analizė rodo, kad jis buvo vakarų aukštaičių tarmės atstovas (tuo metu tas plotas priklausė LDK Žemaičių seniūnijai ir Trakų vaivadijai).

Kokią čia dabar pavarei maskolišką propagandą, asile? Jei jau rašinėji, tai išmanyk reikalo esmę.
"Karaliaučius" iš tikrųjų nėra pirminis šio miesto pavadinimas, bet yra žinoma, kad XVI amžiuje lietuviai jau taip jį vadino. Senoji prūsų gyvenvietė, buvusi Karaliaučiaus vietoje, XIII amžiuje lotyniškai užfiksuota kaip "Tvanxte", kas kalbininkų rekonstruojama kaip "Tvanksta". Ar iš tikrųjų taip tarė senovės lietuviai ar prūsų, jau niekad nesužinosime.
Vokiečiai Tvankstos vietoje XIII a. pastatytą pilį ir miestą pavadino "Koenigsberg" - "Karaliaus kalnu". Tą patį reiškia nuo tų pačių laikų žinomas lotyniškas miesto pavadinimas - "Regiomonti". Lenkai miesto pavadinimą (irgi žinomą nuo XVI a.) patrumpino - "Kro'lewiec" ("o" su kirčiu viršuje skaitomas kaip "u"), kas pažodžiui lietuviškai skambėtų "Karaliūnas". Nereikia būti kalbininku, kad suprastum, jog lietuviškas "Karaliaučius" - tai lenkiško "Kro'lewiec" atmaina (galūnė "-aučius" atsirado iš lenkiškos galūnės "-owiec", panašiai kaip "Suraučius" iš "Surowiec"). Iš Petro I laiškų (XVIII a.) matome, kad panašiai šį miestą vadino ir rusai - "Korolevec".

Norisi tikėti autorės nuoširdumu, galų gale visi turi teisę į savo nuomonę. Bet...
Esu buvęs Karaliaučiaus krašte ir prieš trisdešimt metų, ir dabar. Mano įspūdžiai - visai kitokie. Kraštas buvo ir liko apleistas, tik pastaraisiais metais pristatyta daug griozdų, kurie niekaip nedera prie senosios (prieškario) krašto architektūros.
Vietiniai (jau čia gimę) rusai, kaip ir visi rusai, tikrai yra komunikabilūs, net praščiokų kalba labai žodinga ir gyva, bet jų familiarumas erzina. Ir nereikia pasakų, kurias labai mėgsta patys rusai, apie kažkokį įpatingą jų dvasingumą. Nuo Dievo jie yra nutolę negrįžtamai (deja, lietuviai - taip pat), bet turi labai stiprų nacionalizmo jausmą - kaip tautinio (iš aukšto žiūri į kitataučius), taip ir valstybinio (visas pasaulis įsivaizduojamas kaip Rusijos priešų konglomeratas, kurie tik ir svajoja apie Rusijos užkariavimą. Visas rusų draugiškumas kaipmat išgaruoja, kai bandai išsakyti kitokią nuomonę istorijos ar politikos klausimais.
Jei vokiškumo pėdsakų krašte (nors ir apgadintų) - apstu, lietuviškumo neliko ne ženklo. Net neblogai išmanančiam krašto istoriją jų aptikti tiesiog neįmanoma. Net autorė, vartodama senąjį lietuvišką krašto sostinės pavadinimą - Karaliaučius, kitų miestų tikrųjų pavadinimų jau nebežino. Sufleruoju: Černiachovskas - tai Įsrutis, o Železnodorožnyj - tai Girdava. Jei autorė daugiau žinotų apie ilgaamžę Rytų Prūsijos (įskaitant Mažąją Lietuvą) istoriją ir kultūrą, apie jos prūsišką, lietuvišką, lenkišką (mozūrišką) ir, žinomą, vokišką jos klodus ir apie liūdną krašto senbuvių baigtį, gal nebūtų jos rašinys toks infantiliai optimistiškas. Vadinkite mane nacionalistu, bet Rusija į vakarus nuo Lietuvos - tai geopolitinis nonsensas, kuris niekad netaps norma. Tiesa, maždaug prieš dvidešimt metų krašte buvo prasidėjęs sąjūdis, kurio tikslas buvo sukurti naują krašto rusakalbių gyventojų tapatybę (panašiai, kaip iš anglakalbių kolonistų susiformavo anglokanadiečių, australų ir naujazelandiečių tautos), bet prie Putino viskas buvo užraukta, o judėjimo aktyvistai kažkur pradingo (gal po velėna).
O šiaip - kažkaip padaugėjo prorusiškų publikacijų, kai Grybauskaitė tapo prezidente.

autorei palinkėčiau pasidomėti, ne tik rusišku "paveldu", bet ir baltiška prūsiška preitimi Karaliaučiaus krašte - net rusai apie tai nedaug žino, jie išvis nežino kas buvo šiam krašte prieš ateinant vokiečiams! o tas mūsų brolių prūsų paveldas ten labai gyvas, nors ir paslėptas... su juo siejami tikrų tikriausiai mistiniai išgyvenimai!

čia kas - reklama Kaliningradui ar surusėjusiai cibauskaitei?

O aš dar sovietmečiu pabuvęs Rytų Prūsijoje, su pasibaisėjimu pamatęs ardomas bažnyčias - išvaduotojams reikėjo plytų, išraustus senuosius kapus - išvaduotojams reikėjo aukso ar šiaip kokių viduramžių artefaktų, klaikius naujai nutiestus kelius ir puikiai išsilaikusius (kur neapsisuko išvaduotojai su savo inovacijomis) senuosius akmenimis grįstus, į sužalotą pamėklę panašų Kaliningrado miestą, ardomą, vidury perraustų kapinių Balgos pilį, nuostabų kraštovaizdį ir visiškai jam svetimus veidus, pasižadėjau niekuomet ten nebegrįžti. Neįsivaizduoju kokios reikia fantazijos norint išvysti „senosios“ ir „naujosios istorijos“ simbiozę. Neįsivaizduoju koks iškrypimas turi užgulti tų prancūzų ar australų, grįžtančių dar ir dar pamatyti išprievartauto viduramžių mieto liekanas, sąmonę. Aš ten mačiau tik negrįžtamai prarasto laiko žymes, užverstas kauge neskoningų socrealizmo grimasų, išniekintą praeitį ir gailestį keliantį naujųjų „kūrėjų“ neįgalumą.