Kiekvienas chroniškas mylėtojas pasakytų, kad savo antrąja puse galima be sąlygiškai tikėti ir, matyt, reikėtų... Tačiau kaip elgtis, jei taip jausti neišeina?
Bet kuris psichoanalitikas be sąžinės graužaties „išmėsinėtų“ tokius santykius, konstatuotų, jog jūsų maža savivertė ir pridėtų kelių šimtų, o gal tūkstančių litų čekį prie recepto antidepresantams įsigyti. Bet gal poroje vienas kitam skirti kaltinimai nebūtinai reiškia, jog santykiai yra ligoti?
„Ar aš tau nesakiau?“
Natūralu, jog mūsų elgsena yra įtakota ne tik refleksų, hormonų, savisaugos ir kitų instinktų, bet ir...įpročių! Daugelis moterų yra linkusios badyti piršteliu į kiekvieną vyro klaidą, „kabinėtis“, užduoti tuos klausimus, į kuriuos vyras visai nenori atsakyti (nes klausimai būna taiklūs ir skausmingi) bei mėgsta užsiciklinti aiškinantis santykius, o kartais net paleisti dūdas.
„Futbolą žiūri? O dešros nupirkai kaip prašiau? Juk aš tau sakiau, kad nelaikytum kojų ant stalo! Tu žadėjai paskambinti, aš laukiau, o tu to nepadarei!“ – zirzia šios, nuolat demonstruodamos susirūpinimą partneriu.
„Prisikabinti“ prie ko nors joms yra gyvybiškai svarbu. Taip jos išreiškia rūpestį ir meilę, tačiau, kai tokie įpročiai tampa rutina, iškyla problemų.
Tuo tarpu vyrai situaciją vertina šiek tiek kitaip. Gal dėl testosterono, o gal dėl genuose pasislėpusio kromanjonietiško vyriškumo rūpindamiesi moterimi (arba savimi) įspūdį sustiprina tokiais sakiniais kaip: „Tu kvaila, tu nieko nesupranti. Nekalbėk nesąmonių. Visos bobos taip elgiasi!“
Tai, jog žmogus yra kažkuo nepatenkintas ir siekia aplinką pakeisti taip, jog ši jį tenkintų yra natūrali būsena. Problema atsiranda tada, kai tokioje veiksmų grandinėje dėl iš(si)ugdytų įpročių situaciją sprendžiame neteisingai. Vietoje „keisti aplinką“ tam, kad išnyktų nepasitenkinimas, mes renkamės „išreikšti nepasitenkinimą“ naiviai tikėdamiesi, jog tik dėl to, kad kažkam išrėksime savo emocijas – aplinka pasikeis pati. Paksiškai kaltinti aplinką ir keisti ją – nėra tas pats.
Įtarti ir aptarti
Rasti tokį silpną tašką ir pasakyti, jog kitas daro kažką negerai, tampa azartišku žaidimu. Perfrazavus visus tuos, kartais žeidžiančius, skaudinančius, pykdančius, dažnai erzinančius partnerių žodžius, tiesiog išgirstume: „Va! Čia aš esu pranašesnis/-ė!“ Tik dėl to, jog kažkas kažkuo kaltina – keistis iš tikrųjų nesinori. Jaučiant tai, jog kažkas tikisi dominuoti, nesąmoningai atsisakome paklusti.
Dažniausiai kaltinant partnerius/-es būna sunku išreikšti savo kaltinimus nedemonstruojant nevaldomo emocijų proveržio. Nereikia būti dideliu santykių specialistu, kad bet kuriai porai iškilus problemoms patartume, jog reikia viską aptarti ramiai, nebijoti kalbėti apie savo jausmus, tačiau jei tie santykiai – mūsų, patarimus pamirštame.
Pagalvoti neužtenka!
Derėtų įsidėmėti, jog tie, kurie dažnai mus tiesiog veda iš proto, kurie mus net gi siutina – neskaito mūsų minčių!
Neseniai draugė pasakojo apie savo konfliktą su mylimuoju: „Aš pagalvojau, kad jis grįš iš darbo, o aš jį nustebinsiu nepakartojama vakariene. Sakiau, kad po darbo važiuotų namo.
Jo telefonas buvo išjungtas. Šis grįžo vidury nakties išgėręs ir aš taip užpykau... Apsižodžiavom ir dabar 3 dienas nešnekam. Supranti, aš taip tikėjausi jį nustebinti, padaryti kažką gero. Taip stengiausi.. Juk aš irgi dirbu ir grįžtu pavargusi! O tas niekšas dar drįso pareikšti, jog neprašė manęs judinti nei piršto!“
Situacija sumodeliuota taip: ji pagalvojo – jis nepadarė. Ji liepė jam! Tačiau šis net neišgirdo... Bet kuris psichoanalitikas patvirtintų, jog rėkti, nėra pati geriausia idėja, tačiau žlugus mūsų lūkesčiams, partneriams užverdame tokį pragarą, kad maža nepasirodytų.
Tinkamai kaltinti galima išmokti
„Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitus“, - sakė A. de Sent Egziuperi. O šaukti esame įpratę...
Jei narpliojant santykius pradeda rėkti moteris – vyras (kaip mažas vaikas) to tiesiog negirdi. Smegenys blokuoja bet kokius decibelus ir visi kaltinimai nueina perniek. Tuo tarpu vyro keliamas balsas (jei nesukelia baimės) – priešingai, yra puolimo signalas! Jis rėkia, jos saugi erdvė pažeista, ji....? Rėkia atgal.
Tėvai dažnai kartoja vaikams: „Nenumesk daiktų ant žemės! Nekišk pirštų! Nelakstyk! Neverk!“ ir pyksta, jog vaikas pasielgia būtent taip, kaip draudžiama daryti. Tiek vaikui, tiek suaugusiam reikia padėti suformuoti elgesio modelį.
Užuot kaltinimus pateikiant frazėmis „neskaudink manęs“ ir „nezyzk“ reikėtų identifikuoti savo emocijas ir jas išsakyti taktiškai:
„Pasidėk daiktus į spintą.“ „Gal galėtum grįžti šiandien anksčiau, nes...“ „Mane skaudina tai, jog tu... ir norėčiau, kad dažniau darytum taip...“ „Mane erzina, kai tu... Tikiuosi sulaukti tavo palaikymo, kai aš...“ „Žinau, kad tu pyksti dėl to, jog aš... Man sunku elgtis taip, kaip tu prašai, nes tavo kaltinimai mane baugina, dėl to aš...“
Ne vienas filosofas teigė, jog kalba yra tai, kas padaro mus pranašesnius prieš gyvūnus. Naudokitės šia dovana ir nereikės širsti dėl to, jog santykiai rutuliojasi ne taip, kaip jūs norite. Nereikės baimintis, jog viskas slysta jums iš rankų ir tikėtis, jog kaip reikiant apkaltinus partnerius, pavyks sudrebinti pastarųjų vidinį pasaulį ir gauti meilę, šilumą, užuojautą, paguodą, dėmesį.
Matyt, idealių, šimtu procentų socialiai sveikų santykių nebūna, tačiau, kai nemokame pasakyti to, ką jaučiame ir galvojame (tokia galimybė mums duota) – patys tampame ligoniais. Tačiau pasveikti – nevėlu!
