pasikeitė - žmones keliauja, gyvena užsienyje ir jiems sunkiau greitai grįžti į laidotuves. Nieko baisaus, kad ir urna kažkiek laiko pabūna laidojimo namuose. Juk ne kūnas, o siela yra svarbiausia. Vakar buvau laidotuvėse, kai urna su pelenais buvo atnešta į bažnyčią. Ten vyko šv.Mišios. Ir visi, kurie norėjo atsisveikinti, atėjo į bažnyčią. Bendradarbių pagalba nebėra reikalinga - viską daro laidojimo namai. O anksčiau tą pagalba buvo labai reikalinga - šarvodavo namuose, karštus keldavo į sunkvežimius, kapo duobę iškasti reikėdavo patiems.

Reikia rūpintis gyvais, mirusieji gali palaukti - jie, kitaip nei gyvi, turi amžinybę.

straipsnyje mirga nesąmonytės. aš savo urnos laidojimą kaip tik numačiau vasarai-----kad artimieji nešaltų skersvėjuose , drėgnam ore. kodėl aš ir mirę s turėčiau juos kankinti sargdinti? BŪTINAI SU URNA . tada nereik 6 karsto nešėjų. duobelė tik iki 1 metro gylio . be jokio įšalo kapojimo su kirtikliu.

Nu tai šiais laikais trys-keturi žmonės ir yra pusė kaimo.

Lietuviai ir taip per daug orientuoti į liūdesį ir kančią, pažiūrėkite tautosaką, visur vyrauja tamsios spalvos, rūpintojėliai, raudos, kapelių priežiūra. Senos tradicijos turėtų keistis - gyvenimas dabar yra orientuotas į pozityvą, laidotuvės tikrai neturėtų būti kažkokie grandioziniai susibūrima, mirtis yra dėsninga kiekvieno gyvenimo pabaiga ir labai švęsti jos tikrai nereikėtų. Nustojo žmogus gyventi, artimieji jį kukliai palaidos ir nereikalinga jokia reklama ar susibūrimai - ypač šermenys - tikrai atrodo kaip pasityčiojimas... Visos senos tradicijos kažkada buvo naujos.

Landsbergis savo žmonos urną laiko namie jau keli metai. Ką apie tai psihologai... Nori garbingos vietos laidojimui. O jis nepagalvoja, kad jos dūšia nerimsta.

tokia , neigalūs neįgalius valdo.