Pastaruoju metu jis vis daugiau darbų neria religine tematika, nes tokius kūrinius itin vertina užsieniečiai ir daugiausia jų nuperka.
Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Neria vąšeliu nuo vaikystės
Arūnas didžiulio rankų darbo nėrinio nesiryžo nerti ilgai, nes kūrinys sudėtingas, bijojo, kad niekas nenupirks. Tačiau nusprendė vis tik pabandyti. Birštonietis plušėjo kelis mėnesius – apie du su puse mėnesio. Autorius atskleidė, kad šis nėrinys mieliausias širdžiai, ir kol kas brangiausiai parduotas. Jis pats stebėjosi, kad už pirmąjį darbą gavo 700 eurų.
„Stengiuosi didelius gaminius nerti, ir davė Dievas, kad atsirado keli žmonės, tai mano hobis, malonumą paverčia – duoda užsidirbti kartais“, – džiaugiasi Arūnas Mileris.
Arūnas nerti vąšeliu išmoko pradinėse klasėse, kai gyveno vaikų namuose, ir jau daugiau kaip 40 metų jį beveik kasdien paima į rankas.
„Vąšelį laikau netaisyklingai ir mokykloj gaudavau per nagus, bet pas mane turi būti kaip pas ūkininką, kad nepabėgtų“, – juokauja Arūnas.
Dirbinių autorius kilpą po kilpos kabina net nežiūrėdamas ir atskleidė, kad jam gerai sekasi nerti ryte – atsikelia anksčiau ir kelias valandas iki darbo pradžios neria. Daugiausia neria namuose, bet kartais vąšelį ir siūlų kamuoliuką išsitraukia ir lėktuve ar autobuse, ypač jei kelionė ilgesnė. Vieni tokį Arūno neva labiau moterišką pomėgį pašiepia, kiti stebisi iš kur tiek kantrybės ir kruopštumo. Pasak vyro, jam nėrimas yra hobis ir malonumas.
Nunėrė šimtus darbų
Ant stalo Birštono muziejuje vyras išdėliojo skirtingus savo darbus. Per gyvenimą jų nunėrė šimtus, kiek tiksliai – neskaičiavo. Pasak jo, jei grįžtų nupirkti nėriniai, muziejus būtų pilnas ir net netilptų visi darbai.
Mažesni darbeliai gimsta greitai, anot A. Milerio, jie kaip saldainis vaikui – savaitės darbas. Jis atskleidė, kad kažkam užsisakius puodelio padėkliuką, jis neria prieš darbą, per pietus, vakare ir taip nuneria pusę komplekto.
Tačiau prie sudėtingesnių ir didesnių nėrinių tenka ir pavargti. Tada atsiranda daug skaičiavimo, rašto sudėliojimas gali prailginti procesą. Reikia atidos, kitaip priveliama klaidų. Nerti iš naujo yra tekę ir Arūnui – padarė kaip sijoną vieną kraštą, bet paskui sukando dantis, išardė ir iš naujo padarė viską. Tad birštonietis stengiasi nesiblaškyti.
„Šitą dalyką pasakysiu – stengiuosi daryti taip, kad jei atėjau dirbti, tai viską pamirštu ir dirbu vieną darbą ir viską veju į šonus“, – atskleidė autorius.
O kas labiau vertina tokius nėrinius – lietuviai ar užsieniečiai? Pasak birštoniečio, Lietuvoje mažai kas perka, viskas keliauja į užsienį. Ypač daug nėrinių religine tematika iškeliauja į Lenkiją, Italiją ar emigravusiems lietuviams. Arūnas atskleidžia, kad turi svajonę – planuoja nerti arti 3 kvadratinių metrų „Paskutinę vakarienę“. Jis viską pasiruošęs, apsiskaičiavęs, bet dar ieško plonesnių siūlų. Tačiau šio darbo jis jau niekam neparduos, o įsirėmins jį namuose.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Tekstą naujienų portalui tv3.lt pritaikė praktikantė Aira Švagždytė.
