Kaziuko mugė – nuo rankdarbių ir amatų priklausančių žmonių sueiga

Skaityk lengvai

„Neriam į Kaziuką su Lietuvos regionais“ – kvietė visą savaitgalį sostinėje šurmuliavusi tradicinė Kaziuko mugė. Apie pusantro tūkstančio jos dalyvių nepabūgo koronaviruso – šio renginio amatininkai, tautodailininkai, rankdarbių kūrėjai juk laukia visus metus. Tiesa, silpnesnės sveikatos žmonės, tarp jų ir neįgalieji, šįkart buvo atsargesni ir rizikuoti nedrįso – Katedros aikštėje socialinėms įstaigoms ir organizacijoms skirtoje erdvėje jų palapinių bolavo gerokai mažiau nei ankstesniais metais. 

Aldona Liolienė be mezgimo neįsivaizduoja savo gyvenimo. Aldonos Milieškienės nuotr.
12

„60 metų turiu priklausomybę nuo mezgimo, – prie iš tolo įvairiais raštais ir spalvomis išgražintais rankdarbiais viliojančios palapinės pasakojo smagiai nusiteikusi grigiškietė Aldona Liolienė. – 6-erių buvau, kai močiutė pirmą kartą lėlėms šalikėlius, megztukus megzti pamokė, nuo to laiko ir negaliu nuo šios priklausomybės išsivaduoti. Man net rankos niežti, jeigu virbalo ar vąšelio nepaimu.“ Aldona juokauja, kad net po pirmos mugės dienos grįžusi, nors ir pavargusi, vis tiek virbalus susirado. 

REKLAMA

„Toks mano gyvenimo būdas – nemoku sėdėti rankų sudėjusi – visur turiu dalyvauti, visur manęs turi būti pilna“, – nusijuokia moteris ir, paprašiusi Grigiškių neįgaliųjų draugijos palapinėje organizacijos narių rankdarbiais prekiaujančios kolegės žvilgtelėti ir į jos prekystalį, nuskuba prie Katedros aikštės varpinės įsikūrusios scenos, kurioje prisistatė skirtingi Lietuvos regionai, šią pažintį paįvairinę pasakojimais, dainomis ir šokiais. Aldona netrunka įsisukti į šokėjų būrį... „Kaziukas – ne tik mugė, bet ir smagi šventė, žmonių bendravimas“, – grįžusi dar pašmaikštauja ji. 

(12 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kaziuko mugė – nuo rankdarbių ir amatų priklausančių žmonių sueiga

Mezgimas – geras būdas vidinį varikliuką užkurti 

„Mezgimas man – lyg antroji profesija, net tam tikras išsigelbėjimas. Esu baigusi farmacijos mokslus, bet šio darbo ilgai dirbti negalėjau dėl išaiškėjusios alerginės astmos, – pasakoja Aldona. – Dirbau ir vaikų darželyje, ir tuometiniame „Dailės“ kombinate. Anksčiau megzdavau didelius gaminius – sijonus, švarkus, megztinius, dabar perėjau prie smulkesnių – kepurių vaikams, įvairių galvos apdangalų moterims, batukų naujagimiams, šalikų ir panašų mezginių. Žmonės ieško nebrangių, praktiškų daiktų, prie tokio poreikio ir taikausi.“ 

Namuose tris mezgimo mašinas turinti Aldona pasakoja vis dėlto nemažai dirbinių atliekanti nuo vaikystės įprastu būdu – virbalais ir vąšeliu. Nusipirkusi automatinę mezgimo mašiną tikėjosi, kad darbas eisis daug sparčiau, ir gaminiai bus kokybiškesni. „Viskas lyg ir gerai, bet kažkodėl mane ta mašina baugino, be to, labai norėjosi ir kažką savo įterpti, paįvairinti mezginį, tą užprogramuotą standartą sugriauti...“ – sako Aldona ir priduria gana greitai tą automatinę mezgimo mašiną atgal supakavusi ir į šalį padėjusi. 

REKLAMA

Ne vieną insultą (kartais jie pasikartodavo net po du kartus per metus) patyrusiai moteriai mezgimas – lyg terapija, padedanti ir nuo slogių minčių išsivaduoti, ir vidinį kūrybinį varikliuką užkurti. „Visa laimė, kad mano patirti išeminiai insultai praėjo be ryškesnių pasekmių – nesuparalyžiavo, galiu ir vaikščioti, ir rankomis dirbti, – džiaugiasi moteris. – Prisimenu vieną tokio priepuolio epizodą: kalbėjau telefonu, kai ištiko insultas. Pati nė nepajutau, kad pradėjo trikti kalba, tik žmogus, su kuriuo kalbėjau, paklausė, kodėl kažkokios ištęstos ir sunkiai suvokiamos pasidarė mano mintys, žodžiai. Dukra iš karto iškvietė greitąją pagalbą, išvežė į ligoninę. Ir dabar dažnai svaigsta galva, gulėjusi negaliu staiga atsistoti ir eiti, bet per 13 metų išmokau susigyventi su liga, pripratau.“ 

Prie ligos Aldona priprato, bet naujovių alkį jaučia nuolat. „Mezgiau mezgiau, staiga pajutau – noriu siūti, – vėl šypsosi ji. – Ir į Kaziuką siūtų berečių, juostelių plaukams atvežiau. Esu baigusi 9 mėnesių siuvimo kursus, žinau, kaip su siuvimo mašina elgtis, o fantazijos man netrūksta. Ir internetas padeda“, – pasakoja moteris ir prasitaria kurianti planus, kaip savo gaminių asortimentą paįvairinti vyresnėms moterims skirtais mezginiais. 

Kokia liga Europoje vadinama reta liga?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokia liga Europoje vadinama reta liga?
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
76.5%
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
7.7%
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
15.8%

REKLAMA

Svarbiausia – ne gautas euras, o neįgaliųjų kūrybingumas 

Medžio šakelių ornamentais puošti margučiai jau tapo savita Grigiškių neįgaliųjų draugijos vizitine kortele, ne pirmus metus puošiančia jų prekystalį Kaziuko mugėje. Pasak draugijos pirmininkės Aldonos Voverienės, juos labiausiai pirko ir šiemetinės mugės lankytojai. 

„Kaziuko mugei pradėjome ruoštis nuo pat sausio pradžios. Mūsiškė kiaušinių marginimo technologija – labai imli ir laikui, ir kruopščiam darbui, – pasakoja A. Voverienė. – Tai, ką matote ant mūsų prekystalio – kolektyvinis 10 moterų darbas: reikia ir šakelių pripjauti, jas plonai supjaustyti, ir kiaušinius šilkiniais siūlais apsukti, ornamentus suklijuoti.“ 

Grigiškių darbštuolės draugiškai šiais darbais pasiskirsto: žygius su šiaurietiškomis lazdomis pamėgusios Zita Žviriukienė ir Natalija Mulerova atsakingos už gamtinės žaliavo paruošimą, jos žino, kokių krūmų ir medžių šakos labiausia tinka: žilvičio šakelės – minkščiausios, vyšnios – turinčios raudono atspalvio. 

Šilkiniais siūlais pasirūpina amatų būrelio vadovė Angelė Anukevičienė, o juos ant putplasčio ar natūralių tuščiavidurių kiaušinių geriausiai vynioti sekasi Olgai Terleckajai, Eugenijai Urbelienei, Joanai Ustilienei. Ornamentų dėliojimas patikėtas šio amato grigiškietes išmokiusiai Z. Žviriukienei ir jai nenusileidžiančiai A. Anukevičienei. „Zitos margučiams dar neprilygstame, bet ir mūsiškai kasmet vis dailesni, įdomesni, įvairesni darosi“, – sako A. Voverienė. 

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokių margučių kūrimas – paprasta ir nesunki užduotis, bet, kaip ir kiekvienam rankdarbiui, reikia ir žinių, ir įgūdžių. Neįgaliųjų draugijos vadovė džiaugiasi, kad šis kūrybinis procesas įtraukia, suteikia pasitikėjimo savimi: „Turime epilepsija segančią moterį, kuriai ir rankos dreba, bet susitelkusi, neskubėdama ji kuo puikiausiai savo užduotis atlieka. Kitai moteriai jau per 80 metų, bet kartu dirbdama ji jaučiasi tokia laiminga!“ 

REKLAMA

A. Voverienė neslepia – neįgaliųjų rankdarbiai tikrai nėra pelninga veikla (jų kūrimo priemonės gana brangios, o šioms veikloms skiriamas nedidelis finansavimas), bet svarbiausia čia – ne gautas euras, o būdas parodyti, kad ir negalią turintys žmonės – gabūs ir kūrybingi. 

Kvietė atverti ir širdis 

Galėdami Kaziuko mugėje pademonstruoti neįgaliųjų kūrybingumą džiaugėsi ir Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro atstovai. Į mugę išsiruošusių vilniečių ir sostinės svečių akį džiugino kolektyviniai ir individualūs šio centro lankytojų molinukai. Nemažai pirkėjų pritraukė dienos centro „Mes esame“ siūti ir megzti dirbiniai. 

Tarp mugės dalyvių buvo ir keletas organizacijų, šventinio renginio svečius kvietusių atverti ne tik pinigines, bet ir širdis. Jau 11 kartą Kaziuko mugėje palankaus vėjo malūnėlių įsigyti ragino draugiškai nusiteikę ir daug apie onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais ir jų šeimomis besirūpinantį labdaros ir paramos fondą „Rugutė“ papasakoti galintys savanoriai, prie savo palapinės sustoti kvietė seneliais, neįgaliaisiais besirūpinantys „maltiečiai“, kitų panašia veikla užsiimančių organizacijų atstovai.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.


Rašyti komentarą...
V
Vytautas
2020-03-12 15:07:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Namie reikia sedet irtaškas
Atsakyti
0

J
Janina
2020-03-12 17:03:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Saunuole,visur speji,
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų