Greičių rekordų istorija: 600-700 km/h

Po Antrojo pasaulinio karo Europoje dėjosi suirutė ir retai kas pagalvodavo apie iššūkius siekiant naujų greičio rekordų. Būtent dabar ateina laikas amerikiečiams tapti labiausiai nuo didžiulių greičių priklausoma tauta, kuomet po karo į namus grįžta mechanikais dirbę kariai.
Susidomėjimas didžiuliais greičiais buvo išties didžiulis, tačiau daugelis norinčiųjų veltis į šiuos reikalus neturėjo pakankamai lėšų sukonstruoti kažką įspūdingo, todėl daug kam teko pasitelkti fantaziją bei tai, kas gulėjo po ranka. Taip pat šios sporto šakos atstovai pradėjo burtis į draugijas ar asociacijas, kurios išaugo į dvi didžiules organizacijas, apjungiančias visą šalį. Tai Nacionalinė „Hot Rod“ asociacija (NHRA) ir Pietų Kalifornijos laiko matavimo asociacija (SCTA).


Viena ryškiausių JAV greičio rekordų žvaigždžių, Aleksas Ksaydis, taip pat savo karjerą pradėjo grįžęs po karo, 1946 metais. Iš pradžių, jis savo veiklą pradėjo, kaip įvairių patobulintų dalių gamintojas, bei įkūrė „So-Cal Speed Shop“ parduotuvę, skirtą tikriems greičio fanatams. Kadangi mechanikui neužteko vien lindėti dirbtuvėse, Aleksas nusprendė pats išbandyti jėgas Bonevilyje.


Kaip ir minėjome, dalyviai savo automobilius gamino iš visko kas papuola po ranka, tačiau Aleksas buvo kiek gudresnis už kitus ir suprato kokią didelę įtaką prie didesnių greičių daro aerodinamika. Jo pirmasis kūrinys buvo neįtikėtinai paprastas, o kartu ir genialus. Bolido kėbului mechanikas panaudojo nurašytą karinio lėktuvo „Lockheed P-38“ kuro baką. Lašo formos bakas yra idealios aerodinaminės formos, o į jį amerikietis sumontavo važiuoklę, bei „Ford“ aštuonių cilindrų variklį, kurio pilnai pakako pasiekti 320 km/h greitį. Žinoma, tai toli gražu nėra rekordinis greitis, tačiau pačio bolido dizainas ir konstravimo sąlygos lemia, jog pasiektas rezultatas yra tikrai nepaprastas. Taip pat šis pasiekimas lėmė, jog ir kiti greičio mėgėjai pradėjo savo bolidus konstruoti iš lėktuvų bakų.


Be Alekso Ksaydžio Bonevilyje buvo ir daugiau išskirtinių personų. Viena jų – Deanas Moonas. Šis inžinierius iškart taikėsi į rimtus rekordus, o jo sėkmė įamžinta NHRA muziejuje – čia stovi net aštuoni Deano sukonstruoti automobiliai. Vienas garsiausių jo kūrinių vadinosi „Moonliner“ ir sugebėjo išvystyti 456 km/h greitį. Bet tai dar ne visi šio amerikiečio pasiekimai. Moonas yra laikomas „SEMA“ parodos įkūrėju, taip pat pirmojo „Betmobilio“ autoriumi.
Grįžkime prie greičiausių rekordų. Praeitoje dalyje kalbėjome apie prieš kąra vykusią dvikovą tarp dviejų komandų, kurią nugalėjo Džonas Cobbas. Šis vyrutis ir toliau stengėsi pagerinti savo bolidą ir 1947 metais su juo jau skriejo 634 km/h greičiu. Galbūt Džonas būtų pasiekęs ir dar didesnių pergalių, tačiau bandydamas sumušti greičio rekordą ant vandens tragiškai žuvo, papildydamas ir taip netrumpą greičio aukų sąrašą.


Džono rekordas užsibuvo iki pat 1960 metų, kuomet į Bonevilį atkeliavo Mikis Thompsonas su savo „Challenger I“ bolidu. Itin aptakų kėbulą turintis automobilis po juo slėpė keturis aštuonių cilindrų kompresorinius „Pontiac“ variklius, kurie buvo suporuoti su „Cadillac“ greičių dėžėmis. Visais varančiaisiais ratais aprūpinta mašina sugebėjo išvystyti 654 km/h greitį, tačiau norint užfiksuoti rekordą, Mikiui reikėjo padaryti dar vieną važiavimą, kurio metu sugedo vienas iš „Pontiac“ variklių. Taigi, bent jau oficialiai, rekordas nebuvo užfiksuotas.


Tais pačiais 1960-aisiais į greičio rekordų sceną įžengė legendinio Malcolmo Campbello sūnus Donaldas. Jis į Bonevilį atsivežė naujai surinktą „Bluebird“ bolidą, kurį į priekį varė dųjų turbina, generuodama 4250 arklio galių. Donaldas tikėjosi pasiekti didesnį nei 800 km/h greitį – juk prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo net 72 didelės kompanijos. Dar automobiliui nesustartavus, „Bluebird“ tapo rekordininku, kainuodamas net 6 milijonus dolerių. Į kainą įeina ir du milijonus kainavusi mechanikų ir technikos palyda iš sudaryta iš 26 automobilių. Tiek daug investicijų, pompastikos ir galios, o „Bluebird“ pirmaisiais važiavimais sugebėjo išvystyti tik kiek daugiau nei 300 km/h, kol galiausiai pakilo į orą ir vertėsi.


Donaldas liko gyvas ir grįžęs iš ligoninės ėmėsi remonto darbų, tačiau į Bonevelį grįžti neketino ir pasuko dar atokiau – tiesiai į Australiją. Tokį jo pasirinkimą lėmė per trumpa stabdymo atkarpa Bonevelyje. Tik atvykus į Australiją, Campbello laukė nesibaigiantys lietūs ir niekaip nepradžiūnanti trasa. Praleidęs dar metus jis sugrįžo į trasą 1964 metais ir pasiekė 648 km/h greitį – toli nuo užsibrėžtų 800 km/h. Priartėti arčiau tikslo sutrukdė Donaldo žūtis, kuomet jis bandė pasiekti naują rekordą ant vandens.
Didingi žmonės, milžiniškos investicijos, o norimo rezultato vis nepavyksta pasiekti. Atrodo, jog tai bus greičio limitas tarp rekordų siekėjų. Tačiau blogybės slypi įprastame vidaus degimo variklyje, kuriam atėjo laikas išeiti į pensiją.