Kazimieras Šiaulys

Gyvoji istorija neleidžia iš vargo užsnūsti, iš pertekliaus įsilinksminti, kad net nebesuvoktum, kas vyksta aplinkui – kaip Ivano Bunino, Nobelio literatūros premijos laureato, apysakoje „Ponas iš San Francisko“. Su kiekvienais metais ateina Sausio 13-oji.

Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme, tačiau niekaip nesugebame vaizdu atkurti šiandieninės Lietuvos ir netgi savosios prekės ženklo.Bet ar pagaminome prekę, su kuria galėtume tapatinti Lietuvą ir save? 17 metų Lietuvos įvaizdį kūrusios įvairios agentūros, studijos, darbo grupės uždirbo milijonus litų, tačiau savojo krašto meninio atvaizdo pasauliui taip ir nesukūrė.Galite mokėti milijardus ir toliau puoselėti dar vieną Lietuvos alinimo būdą – ir nieko neišeis.

Mokytojai atsisako auklėti vaikus! Bet ar išvis mūsų valstybėje dar reikia ir apskritai ar galima ką nors išauklėti? Mokinių elgesys mokyklose jau kurį laiką nebevertinamas. Net paprasčiausias etiketas sunaikintas. Verslininkai dažniausiai vadovaujasi tik privačia moralės samprata. Seimas, keletą metų kūręs Politikų elgesio kodeksą, išvis paralyžiavo Etikos ir procedūrų komisijos darbą, nes nebėra bendrųjų principų ir kolektyvinių pastangų sielotis dėl kažkokios etikos ir moralės.

Pokalbis su Vilniaus miesto mero pavaduotoju Algirdu Paleckiu Kaip jūs, tapęs Vilniaus miesto mero pavaduotoju ir sostinės kultūros bei švietimo kuratoriumi, reagavote į ironiškas pastabas: „Paleckiui teko tik kultūra ir švietimas“? Aš su šypsena reagavau į tokius neišmanančių žmonių pastebėjimus. Jie samprotauja kaip vadovėliniai marksistai: yra bazė (gamyba, ekonomika) ir mažiau reikšmingas dalykas – antstatas – kultūra ir švietimas. Aš puikiausiai jaučiu šių dviejų sričių svarbą.

Mokytojai, Migracijos departamento (Vilniaus pasų poskyrių) darbuotojai dėl mažų atlyginimų vėl prabilo apie streikus. O aš vasario 12-osios vakarą nutariau apsilankyti Vilniaus universiteto studentų bendrabučiuose Saulėtekio gatvėje. Vaizdai, kuriuos pamačiau, ne tik suglumino, bet ir paskatino paakinti visuomenę dažniau susimąstyti, kas yra streikas – nusikaltimas ar teisė apginti savo orumą.

Pabandykime panagrinėti, kas yra komanda, kas gauja.  Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sako, kad komanda pirmiausia – kariškas nustatytos formos įsakymas žodžiu, kurios nors kariuomenės dalies vyresnybė. O gauja – nenaudėlių, piktadarių, plėšikų grupė, kurioje, manyčiau, taip pat lemiantis yra vado – gaujos vadeivos įsakymas. Tad kuo gi liberali ir demokratinė komanda skiriasi nuo gaujos? Mano supratimu, kad komanda veiktų teisingai ir humaniškai, reikia žinojimo. O žinojimas yra kultūra.

Lietuvai cunamio nereikia. Ir be jo vis daugiau bendrapiliečių krenta nuo sparčiai plintančios narkomanijos ir alkoholizmo. Kasdieną mirtys keliuose ir gaisruose, darbo vietose. Vienur kitur pradėjo griūti ir namai, atskyla sienos tarsi įspėjimas. Silpnieji turi pasitraukti. Bet eina ne cunamis, o raganosiai. Kas jie? Raganosiai – per 15 metų mūsų krašte įsigalinčių naujųjų papročių, naujosios psichlogijos ir naujosios tvarkos kūrėjai, naujieji taranai.

Nuo 2007 m. sausio 1 d. Vyriausybė 20 litų ( nuo 185 iki 205 Lt) skurstantiems gyventojams padidino vadinamąsias valstybės remiamas pajamas arba kitaip tariant padidino (trečią kartą nuo 2005 metų) socialines pašalpas. Tačiau paprastai vienu kitu litu papilnėjusi piniginė žmogaus nepradžiugina, nes tuos gautus litelius atima padidėjusios maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainos. Žmogus ir toliau pasmerktas suktis varganoje savo buityje.

„Buvo 1990-ųjų lapkritis, gruodis – didžiausio saulės nutolimo nuo Lietuvos ir sąmonės užtemimo metas. Ir kaip klastingas kolaborantas ne vienas ėmė eiti prieš Lietuvos valstybės įtvirtinimą. Žmogus nebepažino žmogaus. Lietuvis nebepažino Lietuvos, už kurią filmavimo kameromis ir plunksna pasiryžo kovoti net japonų, norvegų, ispanų, švedų žurnalistai.