Inga Popovaitė / geopolitika.lt

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, pakalbėjęs telefonu su Kubos lyderiu Rauliu Castro, paskelbė sieksiantis diplomatinių santykių atkūrimo su daugiau nei 50 metų blokuojama kaimynine šalimi. Panašų pranešimą tuo pačiu metu padarė ir Kubos lyderis, ragindamas JAV panaikinti prekybos embargą, ilgai žalojusį šalies ekonomiką.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas su Vladimiru Putinu draugiškus santykius palaiko gana ilgai, ir tai Budapeštui jau kainavo Vašingtono palankumo praradimą. Bet kol Vengrija pamažu bando savo politikos vairą sukti į Vakarų pusę, Čekija žengia jos pramintu taku link Kremliaus. Orbano flirtas su Rusija... Politinio kapitalo instituto, esančio Budapešte, direktorius Peteris Kreko įsitikinęs, kad yra trys pagrindinės V. Orbano palankumo Rusijai priežastys.

Jau beveik metus Gruzijos prezidento poste esantis Giorgijus Margvelašvilis vis labiau tolsta nuo savo protežė, milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio, įtakos. O tai kelia įtampą ne tik šalies politikos užkulisiuose, bet ir pagrindinėje scenoje tarp prezidento ir premjero, artimo B. Ivanišvilio patikėtinio Iraklijaus Garibašvilio. Bet tikėtina, kad naujoji Rusijos politika Abchazijos atžvilgiu suvienys šiuos politinius varžovus.

 Vos per plauką Europoje neatsirado nauja valstybė: Škotijos nepriklausomybės referendume 45 procentai visų balsavusiųjų pareiškė norą atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, bet juos nusvėrė 55 procentai Jungtinės Karalystės (JK) šalininkų. Kebli padėtis dėl atstovavimo Nors JK ir išsaugojo nepakitusią sudėtį, pokyčiai Škotijos santykiuose su Londonu neišvengiami.

 Rugpjūčio pradžioje politikos ekspertų akys, be karinio konflikto rytų Ukrainoje, krypo ir į Kalnų Karabachą – čia vyko kruviniausi susirėmimai nuo 1994-aisiais paskelbtų paliaubų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.

 Gruzija – šalis, kurioje beveik kiekvieno kalno ar kalvos viršūnę puošia kelių ar keliolikos amžių senumo bažnytėlė arba bent jau padangę remiantis kryžius. Bet važiuojant pietų keliais per kalnus netoli Turkijos sienos bažnyčias ir kryžius peizaže pakeičia minaretai, iš kurių penkiskart per dieną arabiškai skamba kvietimas maldai.

Gegužės 11 dieną, praėjus vos porai mėnesių nuo vadinamojo Krymo referendumo, dalis (tikėtina, mažesnė) Donecko ir Luhansko gyventojų vėl žengė link balsadėžių, kad balsuotų už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos.

Balandžio 7 dieną Vengrijos parlamento rinkimai didelių staigmenų neatnešė. Kaip ir tikėjosi dauguma vengrų, charizmatiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas išsaugojo savo postą, o jo vadovaujama dešiniųjų jėgų partija „Fidesz“ užsitikrino daugumą parlamente: iš 199 vietų ji laimėjo 133, penkių kairės ir liberalų partijų aljansas gavo 38 vietas, kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik“ turės 23, o žalieji LMP – 5 parlamentarus.

Kai prieš pat Krymo referendumą Jungtinių Tautų Saugumo Taryba siekė priimti rezoliuciją, raginančią viso pasaulio valstybes nepripažinti jo rezultatų, niekam nebuvo nuostabu, kad Rusija pasiūlymą vetavo. Kita vertus, Kinijos susilaikymas nuo balsavimo sulaukė gerokai daugiau dėmesio, spekuliacijų ir interpretacijų. Toks žingsnis nėra keistas – Kinija yra įsprausta į kampą dėl įvykių Kryme. Pasak „Foreign Policy“, to yra kelios priežastys.

Radikalus rusų nacionalistas, buvęs Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojas, dabartinis Liberalų demokratų partijos frakcijos Dūmoje vadovas ir Valstybės tarybos narys Vladimiras Žirinovskis siūlo padalinti Vakarų Ukrainą tarp Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos pagal Molotovo-Ribbentropo pakte numatytas demarkacines linijas.

Šiemet gegužės mėnesį Krymo totoriai minės 70-ąsias trėmimų iš Krymo į Sibirą ir Centrinę Aziją metines. Per 200 tūkstančių totorių buvo ištremti, o sugrįžti į gimtąsias vietas jiems buvo leista tik prasidėjus M. Gorbačiovo perestroikai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų neslepia antirusiškų nuotaikų ir bando priešintis Rusijos veiksmams Kryme. Dėl skaudžios istorinės praeities į šiuos pusiasalio gyventojus Krymo krizės metu krypo ir tebekrypsta Vakarų pasaulio akys.

Paskutinį spalio sekmadienį Gruzijoje vykę prezidento rinkimai netikėtumų nepateikė nei rinkėjams, nei politikams, nei politikos apžvalgininkams. Kaip ir tikėtasi (tiksliau – kaip prieš rinkimus rodė įvairios apklausos), naujuoju šalies vadovu tapo „Gruzijos svajonės“ (GS) kandidatas Georgijus Margvelašvilis, surinkęs beveik du trečdalius (62 proc.) rinkimuose dalyvavusių gruzinų balsų. Antrąją vietą užėmė Jungtinio nacionalinio judėjimo (JNJ) kandidatas Davidas Bakradzė, gavęs 22 proc.

Baltijos šalys nebėra vienintelės, nepriklausomybės siekusios sudarydamos gyvą žmonių grandinę – Baltijos kelią. Rugsėjo viduryje panašų kelią pakartojo katalonai – šiaurės Ispanijos regiono, siekiančio nepriklausomybės, gyventojai. „Katalonija – nauja ES valstybė“ – tai pagrindinis nepriklausomybės siekiančių Katalonijos nacionalistų šūkis.

Šį pavasarį Kremlius džiūgavo – ES buvo beveik pasiruošusi priimti teigiamą nutarimą dėl vizų režimo su Rusija supaprastinimo, o tai reikštų ne tik lengvesnes ilgalaikių vizų procedūras, bet ir bevizį režimą Rusijos tarnybinių pasų savininkams. Tačiau rugpjūtį paaiškėjo, kad džiūgauta veltui: Vokietija pakeitė savo nuomonę ir nutarė, kad beviziam režimui laikas dar neatėjo. Kodėl? Apie viską nuo pradžių.

Geopolitika.lt Ateinančios Sočio žiemos olimpinės žaidynės jau dabar vadinamos brangiausiomis per visą olimpiadų – tiek žiemos, tiek vasaros – istoriją. Tačiau pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje svarstoma – dalyvauti jose ar nedalyvauti? Ar pasaulio sporto ir politikos arena turėtų sureaguoti į naująjį Rusijos įstatymą, nukreiptą prieš seksualines mažumas, ir nedalyvauti olimpiadoje? Atsakymas: ne.

Į Ukrainą paskutinį liepos savaitgalį atvykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas stengėsi dar kartą įkalbėti Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių prisijungti prie Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos.

Žinios apie Jungtinės Karalystės būsimojo sosto įpėdinio gimimą kurį laiką karaliavo pasaulio naujienų antraštėse; Belgija taip pat ką tik soste pasveikino naują karalių. Kita vertus, ar monarchai vis dar vaidina rimtą rolę Europos scenoje? Belgija, Danija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė – tai šiuolaikinės Europos monarchijos.

Gruzijoje karšta. Ir ne vien dėl to, kad termometro stulpelis pakilęs gerokai virš trisdešimties laipsnių žymos, bet ir todėl, kad šalis ima ruoštis spalį vyksiantiems prezidento rinkimams. Ateinantys rinkimai bus neeiliniai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, juose nebedalyvaus šiuo metu antrąją savo kadenciją baigiantis Michailas Saakašvilis. Antra, po rinkimų įsigalios naujoji Gruzijos konstitucija, pagal kurią daugiausia politinės galios teks nebe prezidentui, o ministrui pirmininkui.

Rytų išmintis byloja, kad net ir vienas drugelio sparnų mostas viename pasaulio gale gali sukelti uraganą kitame. Panašiai įvykiai klostosi ir Turkijoje – atrodytų, nekaltas taikus protestas už Stambulo Gezi parko išsaugojimą tapo tuo drugelio sparnų plazdėjimu, suvirpinusiu visą šalį ir dabartinę vyriausybę bei ministrą pirmininką Redžepą Tajipą Erdoganą (Recep Tayyip Erdogan). Nacionalistai, socialistai, kairieji, islamistai, moterų teisių, LGBT teisių gynėjai, kurdai – Turkijos protestuotojų ...