antkainiai

Iki kol prekė pasiekia mūsų namų stalus, laukia ilgas kelias. Ties kiekviena stotele – gamyba, sandėliavimu, pateikimu – auga ir kaina. Tačiau tiesa ar mitas, kad didžiausia dalis atitenka prekybininkams? Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) sudaro įvairiausių produktų kainų grandinę, kurioje pavaizduoja, kokia galutinės kainos dalis atitenka prekybininkams, gamintojams, žemdirbiams ir kiek tenka mokesčiams.

Kaip visai neseniai parodė „Eurobarometro“ apklausa, dauguma lietuvių mano, kad didžiausia problema Lietuvoje yra per aukštos kainos. Tuo skuba naudotis Lietuvai priešiškos jėgos, socialiniuose tinkluose skleisdamos realybės neatitinkančius palyginimus tarp kainų Lietuvoje ir užsienyje. Dažnu taikiniu tampa ir prekybos centrai, neva taikantys per didelius antkainius ir taip atimdami paskutinį skatiką iš vargšo Lietuvos gyventojo.

Prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ oficialiai pranešus apie planus susijungti, imta svarstyti ne tik ką tai reiškia rinkai, bet ir vartotojams. Rūpimiausias klausimas, ar sumažėjusi konkurencija neiššauks didesnių kainų. Dar prieš mėnesį pasirodė kalbos, kad „Rimi“ planuoja įsigyti „Iki“. Šiandien paaiškėjo, kad sutartis pasirašoma. Įsigijęs Lietuvoje veikiantį „Iki“ prekybos tinklą, „Rimi“ tikisi tapti antru pagal dydį rinkos žaidėju su beveik ketvirtadaliu rinkos.

Kainų augimo arba kalafioro skandalas įsimetė ir į parlamento rūmus. Politikai laužo galvas, kaip numušti ūgtelėjusias maisto ir kitų produktų bei paslaugų kainas. O pasiūlymų – visas spektras: nuo drastiško mokesčių mažinimo, boikoto iki lito grąžinimo. Statistikos departamentas skelbia, kad kainų indeksas yra 1,2 proc., tačiau jis gautas apskaičiavus daugiau nei 68 tūkstančius prekių kainų kitimų. Tačiau skirtingų prekių kainos kito nevienodai.

Kol visuomenė morališkai rengiama neva neišvengiamam produktų brangimui, ūkininkai ir pieno kooperatyvai reikalauja, kad Žemės ūkio ministerija ir Vyriausybė gelbėtų neva nykstantį pieno sektorių.

Oficialūs ES statistikos agentūros „Eurostat„ duomenys rodo, kad Lietuvoje prekės vis dar yra pigesnės nei ES vidurkis, tačiau dėl daug mažesnių algų realiai lietuviams jos yra daug brangesnės nei kitiems europiečiams. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė interviu dienraščiui „Respublika“ teigė, kad problemos neišspręstų nė antkainių reguliavimas, nes tai privestų prie prekių deficito.

Kodėl maisto produktai Lietuvoje, įvertinant vidutines gyventojų pajamas, yra vieni brangiausių ES rinkoje? Priežasčių yra daug, tačiau viena jų – itin įžūlus prekybininkų naudojimasis palankia jiems  padėtimi. Juk  vidaus rinkoje vyrauja tik  4–5 prekybos tinklai.

Seimas po pateikimo pritarė Kainų įstatymo pataisų projektui,  siūlančiam įmonėms, prekiaujančioms maisto produktais, uždrausti imti bet kokį kitą mokestį ir reikalauti kitų finansinių įsipareigojimų už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negalėtų būti didesnis nei 25 procentai nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, o mažmeninėje prekyboje negalėtų būti didesnis nei 50 procentų nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos.

Seimo nariai, siekdami reguliuoti maisto produktų kainas, teikia net keletą maisto kainų įstatymo pataisų. Tuo metu prekybininkai tikina, kad jų antkainiai yra mažiausi Europos Sąjungoje, o ėmus reguliuoti kainos tik didėtų, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“. Šiomis dienomis Seimo komitetuose svarstomos net kelios parlamentarų iniciatyvos reguliuoti maisto produktų kainas.