Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Norėdama glaustai ir nerutiniškai išdėstyti mano pasirinktą temą, turėčiau pasirinkti medicinos ar net karybos terminus. Nes kaip kitaip būtų galima apibūdinti reiškinį, savo nežabota sklidimo sparta artimą epidemijai, o griaunamąja jėga – biologiniam ginklui. Santuoka pagrįstos tradicinės šeimos irimo mastai Europoje šiandien, įžengus į XXI amžių, yra stulbinantys. Tikriau ne savaiminio irimo, o atkaklaus, sistemingo ir užsispyrėliško ardymo propagandos, politikos ir teisės priemonėmis.

1. Svarbiausios problemos Patriotinių ir dorovinių vertybių perdavimas jaunajai kartai – esminė jaunimo socializacijos ir tautinio bei pilietinio brendimo sąlyga. Tradicinėje visuomenėje (tokia, pvz., laikytina Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė) vertybių formavimo procesas visuomet rėmėsi į tris “banginius”: santuoka pagrįstą šeimą, Bažnyčią  ir mokyklą.

Šio politinio sezono nenorėčiau pradėti kaltinimu, todėl pradeda klausimu: ar dažnai meluoja Lietuvos Respublikos vyriausybė? Piliečiai – atskiros socialinės grupės, pvz., mokytojai, turi aiškią savo nuomonę. Kaip Europos reikalų komiteto (ERK) narė, aš irgi turiu tam tikrą patirtį, kai atskiros ministerijos, teikdamos Europos reikalų komitetui tvirtinti Lietuvos poziciją, švelniai tariant būna netikslios. Patys smulkiausi pažeidimai: pvz.

Iš karto noriu įspėti, kad esu žmogus, garbingoje Airijos šalyje 2006 m. rudenį praleidęs vos dvi dienas. Mano klajonės iš Dublino į Dundalką, o vėliau – į Korką ir atgal, reikia pripažinti, užtruko net dvigubai ilgiau, negu visuotinai žinoma pono Leopoldo Bliumo epopėja Dubline 1904 metų birželio 16-ąją. Atlikus tokį žygį ir man gali kilti pagunda pateikti maloniam Jūsų dėmesiui bent dešimtadalį “Uliso”. Jūsų padedama tikiuosi šiai pagundai nepasiduoti.