Deivis Narbutas

Kada vyras muša moterį, tai sukelia teisėtą pasipiktinimą. Tačiau pasmerkimo laipsnis gali būti įvairus, priklausomai nuo situacijos: viena – vyras alkoholikas, kuris nuolat muša žmoną. Kitas reikalas – mylimųjų barnis, kuri perėjo į “mūšį”. Ar tarp to yra skirtumas? Fizinė prievarta gali turėti įvairias priežastis. Vargu, ar vyras alkoholikas kada nors pasikeis. Tačiau ar teisinga nutraukti santykius po pirmojo “mūšio” – pagalvokite pati. Čia viską reikia pasverti.

Bijome senatvės? Senatvės baimė – normalus žmogiškas jausmas. Jei mums būtų dvidešimt, tada būtų galima kalbėti apie nukrypimą. Tačiau, sulaukę keturiasdešimties, įgyjame patirtį. Matome aplink save daugybę pavyzdžių, kada seni žmonės atsiduria bejėgiškoje situacijoje, kenčia nuo skurdo, taupo kiekvieną centą. Todėl kiekvienam normaliai mąstančiam žmogui iškyla natūralus noras apsaugoti save nuo tokio varianto, kol ne vėlu. Tačiau tos baimės neturi nuolatos persekioti.

Ką daryti, jei “šalia” vyro nėra kito vyro (draugo, brolio, tėvo, bendradarbio)? Ne tiek svarbu, kiek vyras turi dukterų. Ar jis gyvena su uošve, motina ar ne. Svarbu, kokioje aplinkoje jis būna ne namie. Gali nutikti, kad vyrą, kuriam reikia palaikyti “vyrišką įvaizdį”, ir darbe, ir namie sups vienos moterys. Tada gali atsirasti rimtų psichologinių problemų, kurias kiekvienas vyras sprendžia savaip. Esmė ta, kad esama tokių “vyriško” įvaizdžio aspektų, kurių moteris negali atspindėti.

Rinkdami dovaną, turime atsižvelgti į žmogaus, kuriam ji skirta, individualybę. Viena iš tipiškų psichologinių klaidų, kurias darome, – dovanojame kitiems tai, kas mums patiems patinka. Turbūt jums patiems teko gauti porcelianines vazeles su bareljefine rožele iš tetulės? Verslininkui padovanoti Z. Froido knygą – labai rizikinga! Bet ir plaktuko tekintojui niekas nedovanoja. Kodėl? Todėl, kad dovana – tai visuomet ženklas, į kurį jautriai reaguoja tas, kam jį dovanojame.

Ar galima atstumti vyrą, jei nėra noro mylėtis? Ne tik galima, bet ir reikia! Tai gali būti tiek medicininės problemos (menstruacijos, fiziniai negalavimai), tiek psichologinės (kai vyras įžeidžia moterį, ji  negali jam atleisti, kai ji tiesiog susirūpinusi, pavargusi ir jai ne meilė galvoje). Be to, atsisakymas intymiai suartėti gali sustiprinti įsimylėjimą. Marina L rašo: „Mano vyras žino, kad geriau su manimi nesipykti, o tai naktį jam teks miegoti atskirai.

Daugeliui žmonių rinkimai – vienintelė galimybė tiesiogiai įtakoti valstybę. Metų metus gyvename patys savaime, o valstybė – pati savaime. Ir štai ateina diena, kada tie du pasauliai, mūsų ir valstybės, susiliečia. Ar reikia stebėtis, kad mums tai tampa įvykiu? Net jei mes neiname į rinkimus? Bet ar mes suprantame savo jausmus rinkimų apylinkėje? Kristina Š. rašo: „Niekada neinu į rinkimus, nėra nė vieno politiko, kuriuo tikėčiau. Politikai tiesiog kvailina tautą.

Visuomenė Lietuvoje sparčiai keičiasi, ir ne visi žmonės spėja prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Tapo „prestižo“ dalyku atostogauti Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Egipte, Graikijoje, Kanarų salose... Tapome reklamos auka, o reklamą kuria verslas, kuris siekia pelno. Daugelis žmonių ten vyksta visai ne todėl, kad jiems to reikia.

Lauki lauki atostogų, o kai jos ateina - tikro poilsio nėra. Galų gale paaiškėja, kad vaikai trukdo. O kaip gi su svajone apie „šeimyninį“ poilsį? Atrodo, kad idilija būna tik filmuose... Neverta įsižeisti, jei jūsų bręstantiems vaikams nuobodu ilsėtis su jumis. Pasistenkite juos suprasti. Atitolimas nuo vaikų neišvengiamas, ir kas to nesuprato, nėra pasirengęs priimti, tas pakenks pats sau ir vaikams. Kalti ne jūs, o pats gyvenimas.

Technika turi hipnozinį poveikį mums. Kuo sudėtingesnis gyvenimas, tuo sunkiau būti laimingam. Technika mūsų gyvenimą padarė patogesnį, bet taip pat atnešė ir daugelį psichologinių problemų, kurių nežinojo mūsų protėviai. Daugelis psichologinių tyrinėjimų įrodė, kad žmogus labai lengvai tampa priklausomas nuo elektroninės technikos. Ypač beginkliai yra vaikai.

Tam tikram amžiui būti „žydru“ – tolygu išsiskirti, atkreipti į save dėmesį. Būti „žydru“, gyventi su savo lyties atstovu – tai gali būti atramos, savigarbos tašku kuriam laikui. Žmogus iškart tarsi tampa „paslaptingas“ savo bendraamžiams, susijęs su pusiau uždrausta kasta. Jauni žmonės, kurie prieš šimtą metų „eidavo į revoliucionierius“, vadovaudavosi maždaug tuo pačiu noru išreikšti save, išsiskirti iš minios, prisiliesdami prie kažko pusiau draudžiamo.

Neturime bijoti įvaizdžio, vaidybos. Vaidyba slypi žmogaus ir apskritai gyvūno pasaulio prigimtyje. Vaidina vaikai, vaidina gyvūnai, paukščiai. Tiesiog būna talentinga ir niekam tikusi vaidyba. Ir dar svarbu teisingai pasirinkti vaidmenį. Nes daugelis žmonių vaidina ne save ir būtent dėl to (o ne dėl to, kad vaidina), praranda savąjį „aš“. Justina B. rašo: „Nustebau sužinojusi, kad viena pažįstama šeima, kuriai truputį pavydėjome, sėdi skolose. Palyginus su mūsiškiu, jų butas – tikri rūmai.

Nerimastingumas – mūsų epochos bruožas. Iš tikrųjų, baimės mums yra būtinos: tai apsigynimas nuo pavojų, kurie kyla mūsų organizmui. Tačiau dauguma mūsų baimių nepateisinamos ir pavojingos! Kenčiame nuo baimių, kurios yra perdėtos. Kažką mums skauda, einame pasitikrinti sveikatos, tačiau daugelis žmonių apimti baimės, kad serga baisia liga. Pagrindo taip galvoti nėra jokio, bet baimė stipresnė už protą.

Jei manote, kad jūsų tėvai egoistai, pirmiausia paklauskite savęs, ar patys nesate egoistai. Tėvai irgi žmonės, bėgant metams jie keičiasi. Be to keičiasi kur kas labiau, negu jų vaikai. Tai susiję su senatvės psichologija. Apie tą psichologiją Lietuvoje mažai kas žino ir kalba. Senatvė – tai tokia psichikos būsena, kada žmogų apima tamsios mintys, kada žmogus iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo įpročių, “gyvenimo vietos”, kai susiaurėja jo interesų ir rūpesčių ratas.

Erotika, pornografija egzistuoja ir yra kuriama vyrams (sunku įsivaizduoti moterį, kuri pirktų sau pornografijos žurnalą). Tai susiję su jų psichikos ypatumais. Vyras ir moteris seksą supranta skirtingai. Taip pat skirtingai funkcionuoja jų organizmai lytinio akto metu. Giedrė    R. rašė: “Su nuostaba aptikau ant vyro stalo pornografinius žurnalus. Buvau šokiruota. Jo įvaizdis (jis – gerbiamas ministerijos valdininkas) buvo nesuderinamas su tokiais užsiėmimais.

Kokia dvasia vyrauja jūsų bute, jūsų namuose? Raugintų kopūstų ar muskatų persismelkusių senovinių baldų dvasia? Bučinys – tai jausmai. O jausmai – labai subtili materija. Jausmų savybė yra jų kaita, išnykimas. Vyras ir žmona gyvenimo procese pripranta vienas prie kito. Pripranta tiek, kad ima laikyti kitą kone savo dalimi. Tai ir gerai, ir blogai. Kalbate su kitu, tarsi jis būtų jūs pati. Ir taip į jį žiūrite. Leidžiate su juo kalbėtis suirzusiu tonu.

Ji niekuo neužsitarnavo dukters nedėkingumo. Tai kuo iššauktas jai artimiausio žmogaus egoizmas? Robertina B. rašo: „Iš pradžių maniau, kad tai ne itin rimta, viską aiškinau paauglišku amžiumi: mano dukra ėmė reikalauti jai pirkti brangius daiktus. Džinsus už šimtą penkiasdešimt litų, batus ant aukštos platformos už du šimtus... Tiesą sakant, aš jai nusileisdavau, visur taupiau, kad tik jai įtikčiau. Ne todėl, kad bijojau neįtikti. Tiesiog man jos buvo gaila.

Dar labai mažai mūsuose kavinių, restoranų, firmų, organizacijų, kur iš tikro jauti pagarbų elgesį savo atžvilgiu. Už tą pagarbą esame pasirengus sumokėti, nes tai pati geriausia psichoterapija. Bet mūsų žmonės tiesiog nepriprato “tarnauti”, “patarnauti”. Juo tas žemina! Erika P. rašo: “Ilgai nesupratau, kodėl taip lengvai jautiesi Vakaruose? Ir kodėl, kai grįžti į Lietuvą, jautiesi taip blogai. Štai mano įspūdžiai, apsilankius populiarioje picerijoje Vilniaus centre.

Kai manome, kad kitiems labiau sekasi, negu mums, tai labai apsigauname. Kad taip tvirtintume, turime žinoti visą žmogaus gyvenimą, o ne tik matomą ledkalnio viršūnę. Ką laikyti sėkme? Vienam tai geidžiamas postas. Kitam – stažuotė Paryžiuje. Dar kitam - naujas butas. Bet žmogų vis tiek gali kamuoti nevykėlio kompleksas... Ar mes laimės kūdikiai ar ne – sprendžiame patys! Ieva R. rašo: „Mano nuomone, sėkme jau tai, kad gyveni. Tokios pasaulėjautos mane išmokė mama.

Šventinė nuotaika retai ateina pagal užsakymą. Nebent vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kada jūsų nervų sistema jauna, nenualinta kovos dėl kasdieninio duonos kąsnio, nekenčia nuo neurozių bei kompleksų. Štai kodėl vaikai beveik visuomet šypsosi, jų nuotaika puiki. Iš tiesų jiems kiekviena diena – šventė.

Kai visas pasaulis švenčia, atsiranda taip vadinama „masinė“ emocija. Ji užkrečiama. Vienus „visuotinė linksmybė“ veikia teigiamai. Kitus – neigiamai: vystosi depresija, neviltis... Kalėdos daugeliui iš mūsų pati didžiausia metų šventė. Jei jų nebūtų, jas reikėtų išgalvoti. Visos tautos, dar iki krikščionybės eros, tuo metų laiku švęsdavo. Tamsiu metų periodu mažai saulės, dažnai būna šalčiai, pūga, pavasaris toli: žmogaus psichika ilgai neištvertų tokio periodo, jei nebūtų atokvėpio.

Subrendę vyrai pareigą savo paties šeimai visada laiko svarbesne, negu tiems žmonėms, kurie yra jo ikišeimyninės praeities dalis. Žinoma, kalba neina apie tuos atvejus, kai ką ištinka nelaimė, kai reikalinga skubi pagalba; tuomet ima veikti aukščiausi moralės įstatymai (bet ir tuomet žmogus vadovaujasi situacija savo paties šeimoje, o ne veikia negalvodamas). Bet infantilus vyriškis elgiasi taip, tarsi jis neturėtų šeimos.

Kodėl rudenį mūsų būsena prislėgta? Viskas labai paprasta: mūsų nuotaiką nulemia cheminė reakcija. O cheminė reakcija tiesiogiai priklauso nuo sunaudojamo saulės šviesos ir oro kiekio. Šia prasme mažai kuo skiriamės nuo gėlių. Padėkite gėlę, kuri mėgsta šviesą, į tamsų kambarį, ir pamatysite, kad su ja dėsis: ji praras išvaizdą, lapai nustos blizgėję, ims džiūti, o gal ir iš viso nukris. Teresa L. rašo: „Nežinau, ką daryti: vakarop būtinai sugenda nuotaika.

Mūsų intymus gyvenimas - ar jis gali traumuoti vaiką? Gali. Bet taip pat nereikia pamiršti, kad kartais intymumas daro žmones artimesniais. Atsiverti intymiausiuose dalykuose – tai parodyti pasitikėjimą. Su savo vaikais gyvename po vienu stogu, tai vienaip ar kitaip jie yra įvesti į mūsų intymų gyvenimą, norime to ar ne. Visai to išvengti mes negalime. Na, ir ar verta? Sandra R. rašo: „Skaičiau, kad vaikas, pamatęs tėvų lytinį aktą, patiria psichinę traumą.

Beveik kiekviena moteris privalo tą pereiti – “prarasti nekaltybę”. Vienos praranda lengvai, nesusimąstydamos, kitos – sunkiai. Trečios – apskritai nepraranda, bet, jei tik jos ne vienuolės, tai pradeda jas slėgti. Ir kuo toliau moteris lieka “nekalta”, tuo labiau nekaltybė ją slegia. Kodėl taip yra ir ką reikia daryti? Diana P. rašo: “Perskaičiau Fransuazos Arman romaną “Skaistybė ir pinigai”, kuris šią vasarą pasirodė Lietuvoje.

Jei jūsų vyras lankosi stačiatikių cerkvėje, o jūs katalikų bažnyčioje, tai dar ne pretekstas ginčui. Lygiai tokia pat psichologinė schema pritaikoma ir seksualinių sutuoktinių ypatumų atžvilgiu. Kaip kiekvienas jų suvokia savo kūną, seksą, “leistino” ribas, - kiekvieno asmeninis reikalas. Tą suvokimą reikia gerbti, kitaip konfliktas neišvengiamas! Turime kreipti dėmesį tik į tai, kad žmogus nekenktų kitam, o tame, kas liečia tik jį asmeniškai, - jis yra visiškai laisvas.

Labai dažnai darboholikais yra tie žmonės, kurie nepatenkinti savimi. Kuriuos kankina kažkoks neįsisąmonintas nerimas, nevisavertiškumo kompleksas. Kodėl tarp darboholikių taip daug senmergių ar tiesiog moterų, kurios neturi vaikų? Todėl, kad koncentracija ties konkrečiu darbu jiems leidžia negalvoti apie savo problemas. Jų mintys vis labiau susikoncentruoja ties karjera, pinigais. Moralė jas smerkia, bet psichologiškai viskas pagrįsta. Tos moterys taip save gelbsti.

Labai dažnai darboholikais yra tie žmonės, kurie nepatenkinti savimi. Kuriuos kankina kažkoks neįsisąmonintas nerimas, nevisavertiškumo kompleksas. Kodėl tarp darboholikių taip daug senmergių ar tiesiog moterų, kurios neturi vaikų? Todėl, kad koncentracija ties konkrečiu darbu jiems leidžia negalvoti apie savo problemas. Jų mintys vis labiau susikoncentruoja ties karjera, pinigais. Moralė jas smerkia, bet psichologiškai viskas pagrįsta. Tos moterys taip save gelbsti.

Kurortinis romanas – kaip taisyklė, trumpalaikis reiškinys. Dėl to jis ir vadinasi kurortinis, kad trunka kelias savaites. Tiesa, labai retai, bet būna, kad jis perauga į tikrą jausmą, ir žmonės net sukuria šeimą. Bet daugeliu atveju jis yra pramoga, kova su „kurortiniu nuoboduliu“. Alvyda V. rašo: “Mano pažįstama kiekvienais metais susiranda prie jūros vyriškį, su kuriuo leidžia laiką (nebūtinai lovoje!). O paskui pusę metų apie tai pasakoja.

Kiek reikia uždirbti, kad nesijaustum elgeta? Iš tiesų neturto kompleksas kamuoja ir tuos, kurie uždirba tūkstantį litų, ir tuos, kurie uždirba tris tūkstančius. Patarimas „uždirbti daugiau pinigų“, kad atsikratytum šio komplekso, ne visuomet būna efektyvus. Kompleksas tuo ir būdingas, kad sąlygos gali keistis, o jis išlieka. Edita K. rašo: „Mes su vyru uždirbame tarsi neblogus pinigus, apie 3000 litų per mėnesį. O kaskart neužtenka pragyventi iki atlyginimo.

Lietuvoje viešpatauja pagyvenusių žmonių pasaulėjauta? Panašu, kad tai tiesa. Kaip būnant keturiasdešimties išlikti jaunam? Živilė G. rašo: „Neseniai atsiverčiau žurnalą «brandaus amžiaus žmonėms». Viršelyje – besišypsantys močiutė su seneliu. Maniau nupirkti mamai, atsiverčiau viduryje ir paskaičiau … savo bendraamžės, keturiasdešimtmetės moters, išpažintį.

Daugelis moterų išgyveno artumo jausmą draugei (tame tarpe galėjo būti ir kūniškas potraukis), bet visa tai baigėsi savaime. Nes jų moralinės nuostatos, sampratos buvo kitos. Ir jausmai galų gale pasekė paskui jas. Renata K. rašo: „Atvažiavome į sostinę iš provincijos (aš – iš Joniškio, Sigutė - iš Utenos), viskas buvo nauja, nepažįstama, nusprendėme laikytis drauge.

Visiškas lytinių santykių išnykimą galima laikyti norma tik tuo atveju, jei abu partneriai nejaučia jokio noro. Ir jei tas nedaro įtakos jų santykiams, jų jausmams! Lytinis aktas pats savaime neturi vertės, visos “normos” santykinės. Jis turi pasitarnauti dviems tikslams: pratęsti giminę ir patenkinti partnerį, sutvirtinti ryšį su juo... Regina S. rašo: „Nė nežinau, ką man daryti. Štai jau pusmetis, kai mes nesame intymiai suartėję.

Pavasarį stokojame vitaminų, silpnėja imunitetas – šiuo periodu pasireiškia daugelis ligų. Tarp jų ir venerinių… Ką daryti, jei kartą tai palies ir jus? Kaltinti save tuo, kad užsikrėtėte mikrobu, kuris perduodamas lytiniu keliu – tas pats, kaip kaltinti save užsikrėtus gripu arba grybeliu. Koks skirtumas, per kokią jūsų organizmo vietą prasiskverbė mikrobas? Dažniausiai tai ne lengvabūdiško gyvenimo būdo rezultatas (nors ir tas gali būti priežastis), o atsitiktinumas.

Bet koks flirtas praeina, dažnai nepalieka nė pėdsako. Reikia tik laiko. Negalvokite, kad vyro sieloje viskas yra vienareikšmiška. Galbūt vyriškis myli abi moteris myli iš karto – kiekvieną kitokia meile? Moteriška savimeilė paprastai nenumato tokios galimybės. “Jei jis įsimylėjo kitą, tai aš jam – niekas”. Visai nebūtinai! Psichologiškai jausmų suderinamumas įvairioms moterims įmanomas.

Jus apšmeižė? Jums skaudu? Nežinote ką daryti… Kaip save apginti? Pirmiausia reikia suprasti, kas yra šmeižtas… Inga T. rašo: “Daug kentėjau nuo šmeižto. Galima sakyti, kad šmeižtas sugadino man gyvenimą.

Moteris, kuri myli vyrą ir labai brangina šeimą, gali pamėginti išgelbėti šeimą, išsaugoti vyrą. Tačiau viskas priklauso nuo tolesnio vyro elgesio. Nuo to, kiek truks tokia situacija (vienas dalykas – mėnesį, kitas – metus). Pasitaiko, kad vyriškis pats baisiai gailisi silpnumo akimirkų.

Pirmoji meilė, pirmieji pasimatymai… Kuri moteris nenorėtų sugrįžti į tuos pasakiškus laikus? Bet gėdimės to, ko nereikia gėdytis, ir jausmai dėl to pamažu atmiršta... Rimantė L. rašo: “Man regis, visa ta romantika – pasimatymai, gėlės, pasivaikščiojimai susikibus už rankų, saulės sutikimas ir palydėjimas – vaikiškas užsiėmimas. Įsivaizduokite, kad keturiasdešimtmečiai vaikšto po parką susikibę už rankų, dūsauja žiūrėdami į mėnulį. Juk tai tiesiog juokinga.

Tamsiuoju metų laiku mums labai reikia teigiamų emocijų, ateinančių iš išorės. Ant sėkmės bangos keteros lengviau išgyventi saulės stoką, trumpą dieną… Na, o jei jums nesiseka? Nesėkmė tamsiuoju metų laiku labai pavojinga, nrs jau nebeturite tų optimizmo atsargų, kurias jums vasarą dovanoja akinanti saulė. Kaip kovoti su nesėkmėmis? Gabija Р. rašo: „Rugsėjo mėnesį atleido mano vyrą, o spalį iš manęs atėmė pusę etato mokykloje.