Dainius Jakas

Apie elektromobilius išgirstu pačių įvairiausių klausimų, tačiau keletą jų pradedantieji savo pažintį su elektra varomais modeliais kartoja nuolatos. Vienas tokių yra šis: kuo skiriasi baterijų AC įkrovimas nuo DC įkrovimo? Tai išties svarbus klausimas, tad pabandykime į jį atsakyti išsamiau. Pradėkime nuo to, kad elektromobilių savininkams svarbios visos keturios AC DC raidės ir jos mūsų aptariamu atveju tiesiogiai nesusijusios su visame pasaulyje populiaria roko grupe iš Australijos.

Pastebiu, kad vienas iš skaitmeniniuose kanaluose klajojančių mitų apie elektromobilius yra susijęs su jų baterijomis. Net ir nesidomintys transporto naujienomis dažniausiai akimoju išpyškins, kad baterija yra brangiausia elektromobilio dalis, kad ji ilgai tarnauja ir pan. Tačiau kas nutinka su baterija pasibaigus automobilio tarnavimo laikui? Kada pačios baterijos pasiekia savo ribą? Štai šios detalės vis dar apipintos daugybe mitų, kuriuose susipina faktai su nebūtinai tikslia informacija.

Kai pirmą kartą vairavau elektromobilį, buvau nuoširdžiai nustebęs dėl neįprasto stabdymo proceso. Vos atkėlus koją nuo akceleratoriaus, nieko papildomai nedarant, tarytum kažkas už mane švelniai numygdavo stabdžio pedalą, o automobilis iš karto juntamai pradėdavo mažinti greitį. Atrodė, lyg važiuotum troleibusu – daugiau niekur nieko panašaus nebuvau patyręs! Žinoma, dabar tai prisimenu su šypsena.

Moderni elektros pavara automobilių pramonėje vis dar tebėra lyg imlus, sparčiai besivystantis ir įsisavintomis naujovėmis džiuginantis kūdikis. Kiekviena nauja technologija ar jos patobulinimas leidžia kūrėjams žengti žingsnį pirmyn, o vartotojams – mėgautis tobulėjančiais elektromobiliais. Ši tendencija neaplenkia ir bene svarbiausios elektrinės transporto priemonės dalies – aukštos įtampos baterijos.

Vos pradėjęs važinėti elektromobiliais, dėl padangų mažiausiai sukau galvą. Na taip – geras „apavas“ svarbu bet kokiai transporto priemonei vien dėl saugumo, nes tai vienintelė vieta, kuria ji liečiasi su kelio danga. Tad bendras mano principas buvo paprastas – svarbu pasirinkti kokybiškas, per testus gerai įvertintas ir sezoną atitinkančias padangas. Tačiau įnėręs į elektromobilių pasaulį giliau, supratau, kad atrankos kriterijų gali būti daugiau.

Mane visada žavėjo tai, kad elektromobiliai nuo pat pradžių buvo kažkas daugiau nei paprasta transporto priemonė. Kartu su galimybe keliauti be teršalų debesėlio atėjo ir mėgavimasis maksimalia trauka, pajuntama vos spustelėjus akceleratorių, autonominio vairavimo technologijos, valdymas vienu pedalu ir įvairūs kiti daugiau ar mažiau naudingi dalykai. Jau nekalbu apie galimybę važiuoti tyliai ir patiriant mažiau vibracijų – tai tapo savotišku nauju komforto standartu.

Retsykiais vis dar tenka susidurti su abejonėmis, ar elektromobiliams netrūksta praktiškumo. Mano vertinimu, nuo pat pirmųjų masinių modelių jau buvo galima rasti ne vieną jų „ūkinį“ pranašumą prieš vidaus degimo varikliais varomus automobilius. O naujosios kartos elektra varomuose modeliuose sėkmingai šalinami ir ankstesni trūkumai, tad dabar jau sunkiai apsiverčia liežuvis kaltinti elektromobilius praktiškumo stoka. Ir tai nesunkiai galima pagrįsti skaičiais.

Elektromobilių eros aušroje socialiniuose tinkluose susibūrusiose entuziastų grupėse bene populiariausi buvo įrašai apie naujas viešąsias stoteles. Tuo metu vietų, kur galėtum pasisemti elektros, labai trūko, tad kiekvienas naujas taškas buvo lyg tyro oro gurkšnis gaubiant išmetamųjų dujų smogui. Dabar viešųjų įkrovimo stotelių stoka galėtų skųstis tik visiški niurzgos, tad ir naujienos apie jas susilaukia mažesnio dėmesio.

Nors kiekvienais metais Vakarų Europos greitkeliuose matau vis daugiau lietuviškais numeriais paženklintų elektromobilių, suprantu, kad ne vienam vairuotojui dar kelia nerimą ilgesnės išvykos.

Vienas geriausių būdų suprasti, kaip sparčiai vystosi elektromobilių pasaulis, – tiesiog paimti ir palyginti tai, ką turėjome anksčiau, su tuo, kuo galime mėgautis dabar. Šį kartą palyginkime ne tik automobilius – ką gi galime pasakyti apie įkrovimo infrastruktūrą Lietuvoje ir visoje Europoje? Dar iki šiol su kiek skausminga šypsena prisimenu 2018 metais keturias dienas trukusią savo kelionę su „Kia Soul“ elektromobiliu iš Prancūzijos–Vokietijos pasienio į Kauną.

Elektromobilių vairuotojams atėjo iš tiesų įdomus metas. Turbūt pirmą kartą viešojoje erdvėje buvo pradėta nerimauti, kad įkrovimo infrastruktūros jau turime tiek, kad tik duokite daugiau norinčiųjų ja pasinaudoti! Vystytojai pirštu baksnoja į neįprastą situaciją: argumentas, jog elektromobilių gatvėse gerokai padaugės tuomet, kai bus įrengta daug daugiau įkrovimo stotelių, jau nebeatitinka realybės, sako jie. Tad pabandykime pažiūrėti, o kokia ta realybė ir kas gi čia taip pasikeitė.

Šį kartą panagrinėkime elektra varomų transporto priemonių fenomeną, kuris mažiau įsigilinusių vairuotojų gretose gali kelti (ir kelia) nemenką pasipiktinimą ir sumišimą. Tai reiškinys, kai net nenaudojamas ir vietoje stovintis elektromobilis per ilgesnį laiką netenka dalies baterijoje sukauptos energijos. Kodėl taip nutinka? Ir kur dingsta elektros energija? Tokie klausimai kyla per vairuotojų diskusijas.

Ar elektromobiliai papuola į gaisrus dažniau nei automobiliai su vidaus degimo varikliais? Tai įvairiais mitais apipintas klausimas, kuris menkiau su šiomis transporto technologijomis susipažinusiems skaitytojams gali kelti šiurpą vien dėl jo viešo suformulavimo. Vis dėlto pabandykime išnagrinėti dar ganėtinai retai viešojoje erdvėje aptariamą temą be kraujo spaudimą keliančių emocijų, remdamiesi mokslu ir statistiniais duomenimis.

Mirtis, aukštis, tamsa, viešasis kalbėjimas, baimė dėl nesėkmės, pokyčiai ir socialinė izoliacija. Tokias pagrindines baimes man išvardino „ChatGPT“, kai jo paklausiau, dėl ko žmonės labiausiai nerimauja.

Žiema yra išbandymas visoms transporto priemonėms ir jų vairuotojams. Slidu, rytais tenka grandyti apšarmojusius langus, keliuose – prastas matomumas ir pyktis dėl iš priekio atvažiuojančių mašinų nesureguliuotų žibintų. Įsėdus į lauke stovėjusio automobilio saloną – dar bent keliolika minučių šalta it už poliarinio rato, o prie stingdančio vairo nesinori net liestis.

Įsigijimo kaina. Be įkrovimo nuvažiuojamas atstumas. Kur įsikrauti bateriją? Remdamasis savo ilgamete patirtimi, manau, kad dauguma elektromobiliais pradedančių domėtis vairuotojų iš pradžių įveikia šias tris žinių pakopas. O kai jau jos užpildytos visa reikalinga informacija, tuomet ateina metas rimčiau pasmalsauti apie elektrinių automobilių vidurius ir jų ypatybes. Susidėlioja tokia savotiška elektromobilių Maslow piramidė. Tad kita svarbi pakopa – elektrinių automobilių santykiai su žiema.

Ar pamenate pirmuosius masinius šių laikų elektromobilius? Kaip keistai jie tuomet atrodė prie tradicinių vokiškų dyzelinių ar japoniškų benzininių modelių įpratusioms akims? Kiek nedaug tuomet dar nuriedėdavo viena įkrova ir baugindavo, kai galimų įveikti kilometrų skaičiukai prietaisų skydelyje imdavo tiesiog tirpti? O stovėjimas prie tų keleto įkrovimo stotelių kamuodavo pirmuosius entuziastus dvejonėmis: ir ką aš čia veikiu tiek laiko? Kaip kardinaliai viskas pasikeitė, regis, vos per dešimt...

Socialiniuose tinkluose ir naujienų portalų komentarų skiltyse netrūksta nuolatinio pasišpilkavimo apie tai, kokie gi elektra varomų automobilių trūkumai neleidžia į juos persėsti masiškai. Kita pusė turi savų argumentų, kodėl niekada nenorėtų sugrįžti atgal – prie dyzeliu ar benzinu varomų modelių. Kaip ilgametis elektromobilių advokatas, turėčiau tiesiog be diskusijų stoti į pastarųjų pusę, tačiau padarykime geriau. Panagrinėkime ginčų temas argumentų kalba.

Net ir paties pilkiausio šeimyninio universalo vairuotojas. Net ir miesto mažylio savininkas, kuris į kalniuką greičiau užsikabarotų pasispyręs koja. Jau nekalbant apie sportinių arba bent sportiškų modelių su šimtais arklių po variklių dangčiais vadeliotojus. Visi jie kartais spusteli gazas–dugnas režimu. Tiek dėl kvailystės, tiek dėl to reikalaujančių eismo situacijų. Meskite į mane akmenį, mieli vairuotojai, jei jūs be šios nuodėmės.