Koks yra valingas žmogus? Prieš akis man iškyla rūstaus veido, tvirto sudėjimo drąsuolio iš senovinio epo vaizdinys. Šiam herojui svetimos tokios sąvokos, kaip atidėliojimas, tingėjimas, išglebimas. Jis vadovaujasi visapusiška disciplina ir kryptingai žygiuoja tikslo link. Tačiau grįžkime prie mirtingųjų. Ką reiškia turėti tvirtą valią realybėje?
Ne viename pokalbyje teko girdėti su nuostaba pašnekovui ištariamą klausimą: „Ir iš kur tu turi tiek valios?“ Paprastai tolesni žodžiai būna: „Aš taip nesugebėčiau.“ (Turima mintyje būti tokiam disciplinuotam ir kryptingai veikti.) Atrodo, tarsi tvirta valia būtų išskirtinė malonė, suteikiama toli gražu ne kiekvienam. Panašiai kaip tam epiniam herojui, kuriam dievai nepašykštėjo drąsos ir atkaklumo. Tvirta valia idealizuojama ir laikoma siekiamybe, tačiau iškyla atotrūkio tarp idealo ir realybės pavojus. Žmonės, tvirtinantys, jog neturi valios, mano, kad, norint tapti stiprios valios žmogumi, reikia įveikti ilgą savęs „muštravimo“, ribojimo, nuolatinių pastangų reikalaujantį darbą. O kaip yra iš tikrųjų?
Neneigsiu: kai kurios asmenybės savybės arba tam tikrų savybių potencialas atsinešamas dar gimstant. Vieno vaiko net nereikia raginti retkarčiais neskubėti suvalgyti saldainio, o truputį palaukti. Jis tarsi savo malonumui saldumyną pasidės į slėptuvę ir suvalgys jį vėliau. Kitam vaikui susivaldyti iškart nesumaumojus saldumyno – nelengva užduotis.
Teisūs ir tie, kurie teigia, kad tvirtą valią išsiugdyti gali kiekvienas žmogus, tik reikia neleisti sau apsileisti. Svarbiausia, kaip tą valią ugdome ir kaip valią suvokiame apskritai.
Dėl malonumo
Nesu savęs „muštravimo“ šalininkė. Mano supratimu, valia – tai protingas hedonizmas. Kodėl žmogus turėtų versti save daryti tai, kas jam yra sunku: reikalauja fizinių pastangų, protinio susitelkimo ar malonumo atsisakymo? Nebent jis tai darytų dėl kažko vertesnio, ko netektų patingėjęs. Kitaip tariant, galima pastūmėti save daryti tai, kas nelabai malonu, tam, kad paskui patirtum tai, kas tikrai malonu. Žinoma, malonumą čia reikia suvokti plačiąja prasme. Malonumas nebūtinai turi būti juslinis ar egocentriškas. Tarkime, prasmingumo išgyvenimas – vienas maloniausių potyrių. Ir labdara arba pasiaukojimas dėl kitų, jei jis priimamas laisva valia, o ne su vargšės aukos poza, teikia didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Pavyzdžiui, ankstų rytą reikia keltis į darbą arba mokyklą. Suskambus žadintuvui išlipti iš šiltos lovos atrodo tikra kančia. Pasidavęs akimirkos malonumui – savęs tausojimui – tempi laiką ir dar vartaisi lovoje, pusiau mėgaudamasis komfortu. Na, o kai darosi akivaizdu, kad pagulėjus dar nors penkias minutes tikrai teks vėluoti, leki iš lovos ir skubi atlikti būtiniausius rytinius ritualus. Galiausiai, vis dar nepabudęs, išsiblaškęs išleki į darbą. Tos pačios situacijos kitas scenarijus: priverti save tą akimirką pajudėti iš jaukios lovos, bet atsikeli turėdamas užtektinai laiko pasimėgauti maloniais rytiniais ritualais, pavyzdžiui, lėtu pusryčiavimu, knygos pastraipos skaitymu ar rytine meditacija, po kurių jautiesi žvalus ir pailsėjęs. Kurios situacijos veikėjas labiau myli save ir padaro sau daugiau gero? Akivaizdu, kad antrosios. Šis pavyzdys labai paprastas, bet tas pats principas galioja ir sudėtingesnėse, valios pastangų reikalaujančiose situacijose.
Valia – tai sąmoningas prioritetų paskirstymas ir veikimas, vadovaujantis būtent šia hierarchija.
Išmokti gardesnio kąsnio pamoką
„Ar mėgstate pyragą?“ – paklausė psichiatras M. Scott Peckas savo pacientės, kuri skundėsi chronišku darbų atidėliojimu. „Kurią pyrago dalį jūs labiau mėgstate: patį pyragą ar jo glajų?“ – toliau kamantinėjo psichiatras. Pasirodo, pacientė labiau mėgo glajų. „Ir nuo ko gi jūs pradedate valgyti gabalėlį pyrago?“ – „Žinoma, aš pirmiausia suvalgau glajų“, – atsakė ji. Būtent šis atsakymas, anot M. S. Pecko, ir paaiškina jo pacientės problemą (chronišką darbų atidėliojimą) – ji nesugeba nutolinti pasitenkinimo.
Gana paradoksalu: darbų atidėliojimas aiškinamas valios stygiumi, o pati valia grindžiama sugebėjimu atidėti, tačiau ne patį darbą, bet malonumą.
Psichiatras-psichoterapeutas M. S. Peckas tvirtina, kad įsisavinti ir išmokti šį malonumo atidėjimo principą labai svarbu dar vaikystėje, o ypač aktualu paauglystėje.
Vaikams reikia padėti suprasti, jog dažniausiai atsisakyti malonumo (ar atidėti jį) reikia ne dėl to, kad taip liepia suaugusysis, o todėl, kad jam pačiam galiausiai taip bus geriau. Kartais tėvai, norėdami padėti vaikams tai suprasti, ir pagudrauja: jei vaikas atideda saujelę saldainių į slėptuvę kokiai dienai ar bent kelioms valandoms, saldainiai „paauga“ (tėvai prideda dar vieną saldainį). Tai visai neblogas triukas, nes jis žaismingai parodo, kad išlauktas malonumas yra didesnis.
Nesugebėjimas atidėti momentinio malonumo, pasak M. S. Pecko, ne tik atima iš mūsų didelę pasigardžiavimo gyvenimu porciją, bet ir lemia tokias rimtas problemas kaip alkoholizmas bei kitos priklausomybės ligos.
Žinoma, tai nereiškia, jog bet kokį malonumą reikia atidėti, kad save pakankintum. Jokiu būdu! Tačiau malonumu galima apdovanoti save už mažiau malonaus veiksmo atlikimą. Pagaliau, atidėdami malonumą, mes galime pasijusti laisvesni ir ne taip labai priklausomi nuo jo (pavyzdžiui, tokį išlaisvinantį poveikį turi pasninkavimas). Šis laisvės pojūtis taip pat malonus.
Burbulo susprogdinimas
Įprasta scena: žinai, kad reikia parašyti straipsnį, diplominį darbą ar projektą, tačiau jau kuris laikas tiesiog rankos nekyla. Tokiu atveju gąsdina užduoties apimtis ir ilgas, daug valios pastangų reikalaujantis procesas. Tačiau realiai valios pastangų galbūt tereikia pirmam žingsniui (tiesa, viso proceso metu gali prireikti tą pirmą žingsnį žengti ne vieną kartą). Didžioji darbo dalis greičiausiai vyks gana sklandžiai, su pasvarstymais, pataisymais, bet be „didelių kančių“. Tas „didžiąsias kančias“ dažniausiai sukelia pats galvojimas apie tai, ką reikės padaryti. Paprastai tingisi tik iki tol, kol atsikeli nuo sofos, atsisėdi prie rašomojo stalo ir sutelki mintis pirmiems dviems sakiniams. Netrukus savaime įsitrauki į veiklą. Taigi, tas didelių pastangų reikalaujančio darbo vaizdinys tėra išpūstas burbulas, kurį „susprogdina“ pirmas realus žingsnis darbo įvykdymo link.
Atsidūrus tokioje nuleistų rankų situacijoje, reikėtų paklausti savęs: „Ar man tikrai taip sunku tiesiog nueiti prie kompiuterio, atsiversti naują puslapį ir parašyti pirmą sakinį (tik tiek)?“ arba „Ar tikrai taip sunku apsirengti sportinę aprangą ir išeiti pro duris (negalvojant apie tai, ką darysi po to)?“ Atlikus pirmąjį žingsnį, jau bus galima pagalvoti ir apie antrą, o greičiausiai ir galvoti jau nereikės. Dar geriau – per daug negalvoti ir apie tą pirmą žingsnį, o tiesiog jį žengti.
Norint atlikti bet kokią didesnę ar sunkesnę užduotį, svarbu ją suskaldyti į atskirų veiksmų seką ir veikti žingsnis po žingsnio. Dažnai tai ir yra pirmas užduoties įvykdymo žingsnis, po kurio darbo apimtis jau taip nebegąsdina.
Įkvėpimo belaukiant
Manoma, kad valios pastangų prireikia tada, kai trūksta įkvėpimo. Šis teiginys gali būti teisingas tam tikrais atvejais, tačiau paradoksalu tai, jog tikra valia – tai valia su įkvėpimu (priešingu atveju ji pavirsta savęs dresavimu). Valia su įkvėpimu – motyvuota valia.
Čia galima prisiminti straipsnio pradžioje mano minimą tvirtos valios epinio herojaus įvaizdį. Neabejoju, kad tokio tipo herojai įkvėpdavo ir turbūt vis dar įkvepia vaikus, jaunuolius būti ryžtingus ir drąsius. Vaikui, paaugliui perskaitytos knygos ar mėgstamo filmo herojaus įkvepiantis pavyzdys veikia kur kas stipriau nei moralizuojančių tėvų raginimai būti drąsiam, tvirtam, valingam. Tai todėl, kad įkvėpimo šaltinis – jų pačių pasirinktas, o ne primestas. Panašiai ir suaugusiesiems: daug stipriau veikia asmeninė motyvacija, o ne primesti ar priimti kitų lūkesčiai, koks ar kokia turėtum būti ir kaip turėtum elgtis.
Atrodytų, tai juk savaime suprantama, tačiau jei akyliau pastebėtume savo mąstymo eigą, nustebtume, kiek daug klišių vis dar diriguoja mūsų elgesį. Net ir suaugusieji dažnai vis dar vadovaujasi tėvų ar visuomenės lūkesčių suformuluotomis gero elgesio taisyklėmis, kurių giliai viduje nėra priėmę. Žinoma, galima savanoriškai perimti tėvų ar kitų žmonių vertybes ir įkvėpimo šaltinius. Jos gali būti iš tiesų artimos ir mus motyvuoti. Bėda, jei vadovaujamės tais motyvais, su kuriais, jeigu tik drįstume sau tai pripažinti, nesutinkame arba kurie mums iš tikrųjų nėra svarbūs. Pavyzdžiui, jaunam žmogui gali būti įkalta į galvą, kad jis privalo baigti universitetą. Galbūt giliai viduje jis labiausiai norėtų būti miškininku, nežiūrint to, kad mokosi labai gerai ir gali įstoti į geriausią šalies universitetą, kur įgytų prestižišką specialybę. Nenuostabu, jei, įstojęs ne pagal pašaukimą, jis stigs valios studijoms, o vėliau stokos valios profesiniame kelyje.
Norint suvokti, kokiais – tikrai savais ar primestais – motyvais mes vadovaujamės, verta savęs paklausti, dėl ko aš darau šį valios pastangų reikalaujantį veiksmą. Dėl ko man reikia atsikelti pusvalandžiu anksčiau? Kam laikytis tam tikros darbotvarkės? Dėl ko aš sieksiu tam tikrų savo tikslų? Jei į šį klausimą atsakysime sau abstrakčiai: „toks jau gyvenimas“, „aišku, kad taip reikia“, „reikia, jei nori ko nors pasiekti“, tikrasis motyvas taip ir liks neaiškus, o valios pastangos taps savęs „muštravimu“. Jeigu atsakymas atspindės ne jūsų, o kitų nuomonę, vėlgi – bus daug sunkiau pasiekti užsibrėžtą tikslą nei aiškiai sau įvardinus paties išmąstytą, išjaustą motyvą. Pavyzdžiui, „man visi nuolat zyzia, kad reikia mesti rūkyti“, „pora draugų metė rūkyti, reikėtų ir man“ – tai primesti motyvai. Geriau ir veiksmingiau bus, jei sau pasakysiu: „Man tikrai baisu dėl sveikatos, susiimsiu ir mesiu rūkyti“, „Man gėda, kad draugai sugeba mesti rūkyti, o aš net nepabandau. Manau, tikrai galiu ir aš, taip ir padarysiu.“
Valią lengviau sukaupti tada, kai aiškiai suvokiama, kad šis net ir nedidelis veiksmas padės įgyvendinti didesnę viziją, ar tai būtų naujas būstas, profesinis, dvasinis tobulėjimas ar kūrybinė saviraiška. Turint viziją (tikrąjį įkvėpimo šaltinį), ne taip sunku atlikti tam tikrus veiksmus ir be momentinio įkvėpimo...
Išgyvenant sąstingį, kai, rodos, kiekviename žingsnyje stokojama valios, svarbu paklausti savęs, o ko aš iš tiesų noriu gyvenime, ko siekiu, kokį / kokią save noriu matyti? Kiekvienam žmogui yra suteikta laisva valia. Mes turime teisę (manau, ir atsakomybę) sąmoningai pasirinkti, kokiais motyvais vadovautis, kokių tikslų ir kaip siekti, kokiems būti bei tapti. Atrodo, tai akivaizdu, vis tik kartkartėmis verta sau tai priminti.
Valia patingėti
Egzistuoja dar vienas paradoksas: vieniems žmonėms reikia valios pastangų tam, kad įveiktų tingėjimą, o kitiems – tam, kad atsitrauktų nuo darbų ir pailsėtų. Todėl būti valingam nereiškia dirbti, kęsti, veržtis, siekti. Būti valingam – tai sąmoningai naudotis savo prigimtine laisvos valios teise, dirbti ir ilsėtis savu laiku. Kartais verta leisti sau viską apversti aukštyn kojomis: net poilsio metu, pajutus impulsą nuveikti darbą, jo ir imtis, arba leisti sau mažytes atostogas ir pailsėti nuo savidrausmės – tiesiog padykinėti. Ne visada privalu valgyti pirmiau tai, ką mėgsti mažiau, o tik paskui tai, ką mėgsti labiausiai. Laisva valia reiškia, kad retkarčiais galima suvalgyti apskritai tik pyrago glajų.
Straipsnio autorė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė.
