"Kas yra Dievas? Kur jis gyvena? Ar jis gyvena bažnyčioje?" Į tokius vaiko klausimus sunku atsakyti net tiems, kurie žino atsakymus.
Šiuolaikinio žmogaus gyvenime religija jau nevaidina tokio vaidmens kaip buvusiais laikais, tačiau protėvių šaukiami arba liepiami širdies, mes norime tikėti gėrio idėja ir stengiamės įdiegti atžaloms tikrąsias vertybes. Juk daugelis tėvų, kurie patys ir nepraktikuoja tikėjimo, vis dėlto laikosi tradicinių apeigų - bent jau šeimos ar religinių švenčių metu.
"Natūralu įdiegti vaikui tikėjimą, kurį išpažįsta tėvai ir seneliai", - teigia vieni. "Užaugs ir pats nuspręs, ką jam išpažinti", - sako kiti.
Kokią poziciją užimti auklėjant vaikus - tėvų reikalas. Bet net ir tie, kurie neabejoja, jog "viską sukūrė Dievas", dažnai nežino, kaip tai paaiškinti vaiko kalba. Kada ir kokiais žodžiais?
Kodėl reikia aiškinti
"Močiutė sakė, kad viską pasaulyje sukūrė Dievas. O kaip?"
"Per televizorių rodė mišias bažnyčioje - ten taip gražu. Ar mes irgi galime ten nueiti? Ar Dievas gyvena bažnyčioje?"
Kai kurie tėvai vengia kalbėti tokia sudėtinga tema kaip religija vaikui esant mažam. Jie mano, kad vaikai nekompetentingi suprasti.
Dvasininkai ir psichologai sutaria, kad pradinę informaciją apie Dievą (jausmų lygiu) vaikas turi nuo gimimo: jis jaučia, kad pasaulyje yra kažkas svarbiausias, kuris visus myli, o gyvenimas - begalinis. Ne veltui šios sąvokos yra beveik visų pasaulio religijų pagrindas.
Vengdami atsakyti į vaikui kylančius klausimus apie Dievą, mes atimame iš jo galimybę įgyti svarbų dvasinį ir kultūrinį patyrimą.
Juk būtent religijos pagrindų supratimas augina harmoningą asmenybę. Pasaulio tvarkos supratimas suteikia vaikui jam taip reikalingą saugumo jausmą.
Psichologai teigia, kad mažylis labai jautriai išgyvena ateities nežinomybę, visatos begalybę ir savo bejėgiškumą jos visagalybės akivaizdoje.
Tėvų pokalbis su vaikais apie tai, kaip jie įsivaizduoja pasaulio tvarką, neprimetant savo nuomonės, skatina atžalas mąstyti ir samprotauti savarankiškai.
Menotyrininkai teigia, kad religinis palikimas priklauso pagrindinėms žinioms, kurias sukaupė žmonija per ilgaamžę istoriją. Tai tarsi kalba, kurios nemokant vaikui bus sunku suprasti architektūros paminklus ir meno kūrinius.
Neduodami vaikui "raktų" į kultūrinį ir istorinį palikimą, mes pasmerkiame jį ne tik estetinei kurčnebylystei, bet ir nevisaverčiam pasaulio, kuriame jam reikės gyventi, suvokimui.
Paaiškinti, bet ne priversti
Tėvų nuomonės, kaip ir kada kalbėti su vaiku apie Dievą, skiriasi. Vieni mano, jog auklėti reikia ne aiškinimais, o savo pavyzdžiu - poelgiais, visu gyvenimu, kiti sako, jog be tikėjimo pamokų vaikui sunku pačiam suvokti tikėjimo tiesas, dar kitų nuomone, primetamas pasaulio vaizdas vaiko dvasinei raidai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Vaikų psichologai į šias tėvų abejones atsako, kad negatyviai atsiliepti vaikui gali tik prievarta peršamas tikėjimas, o ne atviras pokalbis.
Jeigu nežinote, ką atsakyti į kai kuriuos klausimus, sąžiningai tai pripažinkite. Pabandykite kartu su vaiku paieškoti atsakymų specialiose knygutėse. Bendri samprotavimai sutvirtins šeimos narių tarpusavio artumą ir pasitikėjimą.
Nereikia bijoti "įrašyti" vaiką į tą vertybių sistemą, kuri svarbi jums. Žinoma, tai užkrauna vaikui tam tikrų apribojimų, bet ir daug duoda - jis jaučia savo priklausymą ne tik artimiesiems, bet ir didžiulei žmonių bendruomenei, kuri laikosi tų pačių įsitikinimų. Jis nesijaučia vienišas pasaulyje.
Be to, tėvų namuose "pakaustytas" vaikas vargu ar pateks į įtartiną sektą. Juk iš esmės ten pakliūva žmonės, neradę savo vietos gyvenime, nusivylę, ieškantys atramos ne savyje, o kažkur kitur. Atriboti savo vaiką nuo svetimos įtakos visiškai įmanoma - pakanka būti atidiems, jautriems, mylintiems tėvams, nuo mažų dienų vaiko sieloje pakloti tvirtą moralinių vertybių fundamentą, kuris padės jam išsilaikyti sunkiose gyvenimo situacijose.
Ieškome tinkamų žodžių
Kokiais žodžiais papasakoti vaikui apie Dievą?
Psichologai pataria kalbėti vaikui suprantama kalba: "Tu turi tėtį, jis - savo tėtį (tavo senelį), o Dievas - mūsų visų tėvas, visų žmonių. Ir jis visus myli, net kai šie blogai elgiasi. Todėl reikia stengtis nedaryti taip. Tu juk nenori liūdinti to, kuris tave myli?"
Arba: "Kur gyvena Dievas? Visur. Jo negalime pamatyti ir pačiupinėti, bet galima pajausti. Kaip vėjas: jis pučia, oras juda, bet mes jo nematome. Taip ir Dievas - mes jo nematome, bet jaučiame."
Toks paaiškinimas bus suprantamas vaikui.
Svarbu, kad abstrakčias religines sąvokas (jos gi visos abstrakčios - galime įsivaizduoti, bet negalime pačiupinėti) suaugusieji aiškintų remdamiesi kasdieniu vaiko gyvenimu.
Psichologai pataria sukoncentruoti vaiko dėmesį būtent į Dievo meilės "funkciją" - pabrėžiant jo kantrybę ir atlaidumą, o ne paversti jį vos ne policininku, kad būtų galima pagąsdinti nepaklusnų vaiką.
Dar vienas svarbus momentas - tinkamas laikas pokalbiui.
Geriausiai, kad jis prasidėtų vaiko iniciatyva. Jeigu vaikas įsitraukęs į žaidimą, o tėvai pradeda kalbą apie Dievą, iš to gali nieko neišeiti.
Vis dėlto dažniau pasitaiko, kad paklausti, tėvai būna nepasirengę tokiam pokalbiui. "Ar tiesa, kad žmonės gali gyventi amžinai?" Be pasirengimo į tokį klausimą atsakyti tikrai sunku.
Kada?
Vieni sako, kad kalbėti apie religiją reikia nuo pat kūdikystės - klausant maldų, vartant Bibliją paveikslėliuose ir t. t. Kiti pataria palaukti iki "sąmoningo" penkerių metų amžiaus - tuo metu vaikas labai imlus "aukštoms idėjoms", jis lengvai priima pačią mintį apie Dievo egzistavimą: būtent dabar jam taip reikia "didelio", visagalio gynėjo.
Tokio amžiaus vaikas klausia: "Kas toks yra Dievas?" Ir tai reiškia - "Ką jis man reiškia asmeniškai?"
Penkiametis jau supranta, kas yra gerai, o kas blogai, jis daugiau ar mažiau susipažinęs su gyvenimo ir mirties klausimais: štai gimė broliukas (iš kur jis atsirado?), kaimyninėje laiptinėje numirė senutė (kur ji išėjo?).
Į tokius klausimus atsakyti sunku nepalietus religijos, tikėjimo, Dievo temų.
Mažyliui natūralus noras kopijuoti tėvus, juos pamėgdžioti - todėl jis lengvai perima religines tradicijas (Kalėdų arba Velykų šventimas, bažnyčios lankymas sekmadieniais ir pan.).
Įgimtas smalsumas, noras sužinoti nauja taip pat padeda vaiką nukreipti reikiama vaga. Dažnai būtent ikimokyklinukai prašo išmokyti juos melstis. Svarbu paaiškinti maldos žodžių prasmę - pokalbio su Dievu, savo prašymų ir vilčių išsakymo prasmę.
Parengė Vilma Skiotienė, ve.lt
