Pristatymo vakare I. Bareikienė kalbėjo ne tik apie knygos atsiradimą, bet ir apie gyvenimo etapą, kuriame šiandien yra. Autorė prisipažino, kad vis dažniau sąmoningai stabdo save ir stengiasi išgyventi momentus iki galo. Net ir knygos pristatymas jai buvo ne tik dar vienas renginys, bet ir proga sustoti bei pasidžiaugti tuo, kas vyksta dabar.
„Smagu dalintis ir pasidžiaugti tokiais dalykais, ypač, kai žinai, kad tokiame amžiuje, neslėpkime, tų pirmų kartų vis mažėja, spontaniškų dalykų tiek daug neatsiranda. Net ir su draugėmis vakarėlius planuoji į metus kartą, nes žinai, kad po to dvi ar trys dienos bus tiesiog išbrauktos iš gyvenimo.
Tad šiame etape labai save stabdau ir noriu kuo labiau išbūti ir džiaugtis. Net ir šįkart buvo ir tokia mintis – nejaugi dar vieną kartą reikia pristatinėti tą knygą? Bet tada pagalvoji, kad reikia vertinti šitą momentą ir pasidžiaugti, kad šiais metais knygų mugėje prisijungiau jau prie rašytojų“, – kalbėjo I. Bareikienė.
Knygoje – itin atviras pasakojimas
I. Bareikienės knyga – tarsi jos pačios dienoraštis, kuriame ji itin atvirai kalba apie savo, kaip dukros, mamos, žmonos, buvusiosios, draugės, namų židinio sergėtojos ir kitus vaidmenis. Net pristatyme dalyvavęs A. Ivanauskas teigė, kad perskaitęs knygą stebėjosi Indrės drąsa taip atvirai rašyti apie tam tikrus dalykus. Tačiau pati Indrė teigė, kad jai tai atrodė tarsi savaime suprantama.
„Man atrodo, kad aš negalvoju apie drąsą. Galvoju tik tada, kai manęs paklausia. Man tai atrodo savaime suprantama – kai tu gali padėti – tu padedi, kai matai gražią moterį – prieini ir pasakai komplimentą, nors jos nepažįsti. Bet mes nelabai gilinamės – pamatome antraštę, pamatome kažkokį vaidmenį ir nusprendžiame, koks tas žmogus yra.
Prieš 15 metų aš sukūriau penkis vaidmenis ir kovojau su tuo, kad mane vadintų aktore. Aišku, neslėpkime, aš galvojau, o čia dar reikia mokytis aktorinio? Juk eini į sceną ir vaidini, jeigu tai jauti. Aš tikiu, kad mes kiekvienas kažką atsinešėme, bet mus prigesina kiti žmonės, primesdami savo baimes ir kompleksus“, – mintimis dalijosi ji.
Indrė pasakojo, kad jos veikla su moterų auditorija atsirado labai natūraliai – iš asmeninių gyvenimo patirčių. Pasak jos, būtent šeimos sukūrimas ir motinystė paskatino ją dar atviriau kalbėti apie emocijas bei moterų išgyvenimus.
„Kai sukūriau savo šeimą ir gimė vaikai, atsirado ir toks motiniškas instinktas – savisauga. Gal dėl to ir susikūriau tą moterišką auditoriją, kurioje jaučiausi saugiai ir galėjau būti tikra. Ta Indrė, kuri pasakoja ne tik apie gražią suknelę, bet ir apie tai, kad man skauda, man liūdna, man sunku su motinystės iššūkiais, su kuriais mes visos susiduriame“, – teigė ji.
Autorė prisiminė, kad vienas stipriausių momentų buvo tada, kai ji viešai prakalbo apie pogimdyminę depresiją. Anot jos, reakcijos buvo netikėtos – moterys pradėjo rašyti laiškus, dėkoti už atvirumą ir dalintis savo istorijomis. Būtent tada ji suprato, kiek daug žmonių laukia tokio atvirumo.
„Kai pradėjau kalbėti apie pogimdyminę depresiją, nesitikėjau tokios reakcijų lavinos. Gavau labai daug laiškų, moterys iki šiol rašo padėkas už tai, kad apie tai prabilau. Nes mes dažnai bijome pasakyti, kad yra tokia emocinė duobė, jog kartais būna labai sunku.
O kartais mums net nereikia psichoterapeuto ar psichologo – kartais mums reikia tiesiog draugės, kuri išklausytų. Ir tada ateina tas suvokimas: tu normali, tu nesi viena. Kai esi duobėje, atrodo, kad ji pati giliausia ir juodžiausia, bet kai pamatai kitų patirtis, supranti, kad viskas praeina“, – kalbėjo I. Bareikienė.
Vienas iš vaidmenų, apie kurį Indrė rašė ir savo knygoje, jos gyvenime atsirado dar visai neseniai. Tai – pamotės vaidmuo. Autorė pastebi, kad visuomenėje daug kalbama apie skyrybas, tačiau mažiau apie tai, kas vyksta po jų.
„Čia panašiai kaip pasakose – kuo jos baigiasi? Taip, vestuvėmis. O kas po to? Tada tu gyveni gyvenimą ir mokaisi. Todėl man atrodo svarbiausia suprasti, kad mūsų yra daug ir mes galime dalintis savo patirtimis. Kartais moteris erzina kita – gal gražesnė, gal talentingesnė, bet ji dėl to niekuo dėta. Kai susitvarkai savo vidų, kai gerai jautiesi savo kūne, kai esi laiminga ir myli save, tada nebelieka poreikio su kažkuo lygintis.
Ir čia nekalbu apie tą savimeilę, kai guli paplūdimyje ir sakai: „Vaikai, būkit alkani, mama dabar myli save ir žiūri serialą.“ Kalbu apie tylų, ramų santykį su savimi – apie rūpinimąsi savo sveikata, emocijomis ir vidine būsena“, – sakė ji.
Kaip teigė I. Bareikienė, nors jos veikla daugiausia skirta moterims, knyga netikėtai pasiekia ir vyrus. Moteris įsitikinusi, kad kartais būtent per tokias istorijas vyrams lengviau suprasti, ką išgyvena jų partnerės.
„Juokingiausia, kad mano auditorija daugiausia yra moterys, net mano artimoji aplinka sako: jeigu Indrė kažką organizuoja, tai tik moterims. Ir iš tikrųjų vyrai manęs beveik neseka socialiniuose tinkluose, nes gal atrodo nevyriška sekti žmogų, kuris kalba apie moterų emocijas. Bet jie parašo. Esu gavusi ne vieną laišką iš vyrų, kurie nupirko knygą savo moterims ir paskui patys pradėjo ją skaityti.
Mane tai labai džiugina. Paradoksalu, bet apie emocijas su artimiausiu žmogumi kalbėti būna sudėtinga. Kartais net pati nežinai, kaip jautiesi, tai kaip tau gali padėti antroji pusė? Kartais per kitą žmogų lengviau išgirsti ir suprasti savo jausmus. Todėl man atrodo, kad tokia knyga gali būti tarsi slaptas įrankis – net vyrams ją perskaičius tampa lengviau suprasti, ką išgyvena moteris su visais savo gyvenimo vaidmenimis. O tai galiausiai stiprina ir santykį šeimoje“, – pasakojo knygos autorė.
Vienas pirmųjų žmonių, kuriems I. Bareikienė patikėjo rankraštį, buvo N. Marčėnaitė. Ji prisipažino, kad skaitydama knygą dar kartą įsitikino – visuomenė dažnai žmogų vertina tik pagal paviršių.
„Aš ją skaičiau ir pagalvojau, kad Indrė turi tokį fenomeną – žmonės ją kažkaip ne taip nuskaito. Kartais žmogų pamatai paviršiuje ir nusprendi, koks jis yra. Bet jeigu nori suprasti, turi žiūrėti tiesiai į žmogaus vidų. Šita knyga yra labai drąsi – Indre, tu gali būti ir stipri, ir trapi tuo pačiu metu. O parodyti savo trapumą reikia ypatingos drąsos“, – pristatymo metu sakė N. Marčėnaitė.
Katažina atsivėrė apie draugystę su Indre
Vieną jautriausių vakaro momentų sukūrė K. Zvonkuvienės pasisakymas. Ji prisipažino, kad nors knyga kurį laiką gulėjo šalia lovos ir vis laukė savo eilės, kai pagaliau ją paėmė į rankas, skaitymas virto labai jautria patirtimi. Pasak jos, knyga palietė tiek, kad daugelyje vietų ji atpažino save pačią.
„Prisipažinsiu, man buvo net gėda, kad vis dar nebuvau perskaičiusi savo geriausios draugės knygos. Ji jau seniai gulėjo šalia lovos, o aš vis galvodavau: kokia aš draugė, jei dar neperskaičiau? Bet kai pagaliau pradėjau skaityti, atsiplėšti jau buvo neįmanoma. Aš graudinausi, verkiau, kartais turėjau susiimti. Ir supratau, apie ką ši knyga ir kam ji skirta. Iš dalies man atrodė, kad skaitau apie save – apie dalykus, kurių ilgą laiką nedrįsau pripažinti ar garsiai pasakyti.
Ir tada pagalvojau apie vieną labai paprastą dalyką – kartais vyrui labai sunku paaiškinti, kaip tu jautiesi. Kaip jautiesi pagimdžiusi, sužinojusi vaiko diagnozę, bandydama būti gera mama, žmona, draugė ir dar atlikti visus kitus gyvenimo vaidmenis. Man per dešimt minučių savo vyrui to paaiškinti nepavyko. Todėl tą akimirką pagalvojau – šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas vyras“, – dalijosi K. Zvonkuvienė.
Pristatymo metu Katažina itin jautriai prakalbo ir apie draugystę su Indre. Ji prisiminė, kad su ja pažįstamos buvo daugelį metų, tačiau tikras artumas atsirado ne iš karto. Anot Katažinos, jų ryšys formavosi pamažu, per gyvenimiškas situacijas, bendrus rūpesčius, atsitiktinius susitikimus, kol galiausiai vienas vakaras viską pakeitė.
„Mes daug metų buvome pažįstamos, bet nebuvome geriausios draugės. Tiesiog jautėme ryšį. Kartais susitikdavome, trumpai išgerdavome kavos ir vėl išsiskirdavome į savo gyvenimus. Ir vieną dieną – Indrės skambutis. Aš sėdžiu po palme Egipte, o ji sako: „Atvažiuok, turiu tau pasiūlymą.“ Ir kažkaip akimirksniu surezonavo. Pasakiau – gerai, būsiu. Po to vakaro mes nebeišsiskyrėme.
Prisimenu mūsų pirmą ilgą vakarą prie jūros, kai įvyko labai atvira išpažintis. Labiau mano išpažintis. Ir tada aš pamačiau Indrę iš tikrųjų – ne paviršutinišką, o labai stiprią, labai daug išgyvenusią. Žmogų, kuris per savo jaunystę patyrė tiek, kiek kiti gal per visą gyvenimą, bet vis tiek randa jėgų nepalūžti“, – pasakojo Katažina.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
