Ji patyrė visko: žiūrovų meilę, narkotikų priklausomybę, ryškios žvaigždės statusą ir pamesto vaiko dalią. Ji gaudavo didžiulius honorarus ir dirbo kavinukėje. Drew Barrymoore žino: nuo vienos ašies iki kitos - ne taip jau toli, jei eisi tiesiai. Todėl vertina tiesumą.
Po Spielbergo „Ateivio“ (1982 m.) jūs tapote nacijos numylėtine, mažąja žvaigždute, vėliau - sunkia paaugle, narkomane su stažu, paskui - modeliu, aktore ir nepriklausoma sėkminga prodiusere. Dabar - kino režisiere. Jūs keičiatės netgi fiziškai. Bet kažkas gi lieka nekintama?
Ji susimąsto. Kurį laiką atidžiai žiūri, paskui pasuka galvą į langą, giliai atsidūsta ir atsako su keistu dėkingumu, tarsi būtų išgirdusi tai, kas buvo jai nežinoma, tačiau ką būtinai derėjo žinoti.
„Į dešimtuką. Pataikėte iš pirmo šūvio. Aš iš tikrųjų esu Pelenė. Ne ta prasme, kokią įprasta įžvelgti pasakoje, - tarsi ji būtų apie mergaitę, kuriai nuskilo turėti krikštamotę fėją. Man tai pasaka apie žmogų, kuris žinojo, kaip pasinaudoti kreditu.
Girdėjote tokią teoriją - „86 400“? Kiekvienam gyvam žmogui kasdien suteikiamas 86 400 sekundžių kreditas. Jos sudaro 24 valandas, bet išmintingi žmonės laiką skaičiuoja sekundėmis. Ir stengiasi kiekvieną kredito sekundę panaudoti vertingai. Nepanaudotas kreditas sudega pasibaigus dienai. Ir niekas nežino, kada „bankas“ paskolos nebeduos.
Pelenės suknelė ir krištoliniai bateliai man yra gyvenimo kredito metafora. Ji surizikavo, nuėjo į puotą, paskui laikrodis išmušė vidurnaktį, kreditas sudegė, bet ji jau pasilinksmino ir rado savo princą.
Ji buvo dėkinga už kreditą, nors ir suteiktą griežtomis sąlygomis. Aš taip pat žiūriu į gyvenimą: sąlygos galbūt kartais ir griežtos, bet užtat turi grynų sekundžių. Vienintelis jausmas, kurį yra prasmės jausti, - tai dėkingumas.
Aš visada jaučiu dėkingumą - žmonėms, aplinkybėms. Kas mūsų nepalaužia, žinia, sustiprina.
Kas mane stumia į priekį? Tikriausiai baimė.
Kaip tai?
Labai paprastai. Tam tikru momentu jautiesi komfortiškai ir manai, jog žinai, kas yra gyvenimas. Bet tai tik šios dienos etapas. Paskui ateina laikas žengti į kitą lygmenį, į gąsdinančią nežinomybę.
Baimė - tai ženklas, kad judi į priekį.
Jūs dukart buvote narkologijos klinikoje. Esate bandžiusi nusižudyti. Išsilaisvinote nuo motinos globos, kai jums buvo šešiolika. Tada tikriausiai pykote ant tėvų, ant Holivudo. O šiandien štai kalbate apie dėkingumą...
Nuoskauda - tai našta, kuri apsunkina gyvenimo bagažą. Aš nenoriu šio bagažo tampytis su savimi.
Pykčio, žinoma, buvo, bet jis nebuvo kryptingas. Aš nelaikiau ir nelaikau tėvų blogais žmonėmis. Jie paprasčiausiai suklydo: jiems nereikėjo turėti vaikų. Jie tam visiškai nebuvo pasiruošę.
Tėvas nepalaikė su manimi ryšio beveik iki mirties. Aš jo nesmerkiu, nors jis ir niekšas. Kita vertus, - hipis, visiškas, mirtinas hipis. Laisvas paukštis, jis nenorėjo turėti vaikų, todėl ir dingo nuo pat pradžių. Maždaug 14 metų laukiau iš jo atsiprašymų, laukiau, kada jis ateis ir pasakys: „Atleisk, dukrele, kad nebuvau su tavim visus tuos metus.“
Bet sulaukusi 15-os supratau: negalima tikėtis iš žmogaus to, ko jis negali duoti. Jis nekaltas - tiesiog neturi to, ko tu lauki.
O mama... Mama nesuprato, ką reiškia tokia atsakomybė - turėti vaiką. Ir ką reiškia jį ginti. Mūsų išsiskyrimas priminė santuokos iširimą. Aš nekėliau skandalų ir neužgniaužiau mirtinos nuoskaudos. Mes paprasčiausiai išsiskyrėme, nes „santuoka“ - mano požiūriu - išseko.
Taip, aš skaudžiai išgyvenau mūsų barnius, tarpusavio nesupratimą ir daugelį metų stengiausi nustumti prisiminimus, juos izoliuoti. Mano psichoterapeutas sako, kad taip ir nesusitikau akis į akį su savo pykčiu, kurį tada jutau.
Kiekvienas vežame savo bagažą. Suaugusio žmogaus pozicija - pripažinti, kad tą bagažą turi, ir nesigraužti, jog keliauji ne su vėjeliu. Nuoskauda - našta, ji labai apsunkina. Aš tokio svorio nesitampau.
Kai spauda visam pasauliui pranešė, jog turite bėdų dėl narkotikų, - ką tuomet galvojote, jautėte?
Visi sužinojo, kad nesu karamelė ar nekaltybės simbolis. Kad turiu rimtų trūkumų. Vadinasi, nebėra ko slėpti ir apsimetinėti tobulybe. Nuo to laiko galiu būti savimi ir esu dėkinga, kad visa tai perėjau ir atsiradau šiame taške, kuriame dabar esu. Dabar žinau, kas yra tikras pažeminimas. Nepasakyčiau, kad visiems verta tai patirti, bet man vertėjo - kad suprasčiau, jog būtina jausti dėkingumą.
„Kiekvienas vežamės savo bagažą. Suaugusio žmogaus pozicija - pripažinti, kad tą bagažą turi, ir nesigraužti, jog keliauji ne su vėjeliu.“
Ne visi patyrę pažeminimą padaro tokias išvadas...
Man pasisekė. Patyriau visus pažeminimo atspalvius. Ir žinote, spaudos komentarai - ne pats baisiausias dalykas. Mokykla buvo tikra skaistykla. To nesulyginsi nė su vienu bulvariniu leidiniu. Nebent su narkotikų abstinencija...
Paauglys gi nori būti kaip visi, o mokykloje manęs nemylėjo. Kartą viena mergaitė pasakė, kad galiu ateiti į merginų komandos treniruotę ir įsilieti į jų gretas. Kai įžengiau į salę, jų kapitonė, populiariausia mergina mokykloje, suriko: „O šita čia ką veikia?“ Tai buvo turbūt labiausiai žeminantis momentas mano gyvenime. Antras - kai vienas vaikinas, su kuriuo aš susitikinėjau, paprašė jam pašokti striptizą. Tada išėjo „9/2 savaitės“, ir Kim Basinger šokis... O... tai buvo kai kas naujo. Išlaisvinto seksualumo ženklas. Visi ėjo iš proto.
Ir štai vaikinas paprašė manęs šokio su nusirengimu. Nesijaučiau nei seksuali, nei patraukli... ir visiškai nepasitikėjau savimi. Man nereikėjo sutikti, o aš sutikau su tuo, kas ne mano charakteriui.
Aš visiškai negaliu demonstruoti savęs, nors tvirtai nusprendžiau tapti aktore sulaukusi trejų metų. Vaidinti - tai ne rodyti save. Tai kas kita. Bet ir už tą patirtį esu dėkinga - sužinojau apie save kai ką reikšmingo. O su tuo vaikinu greitai išsiskyrėme. Juokinga.
Sakote, jog nesijautėte patraukli, nors fotografavotės pusnuogė žurnalams, nusirenginėjote per televiziją... Ir pasidarėte krūtų sumažinimo operaciją. Kodėl?
Tai skirtingi dalykai. Aš pasitikėjau savimi tik kai vaidinau vaidmenį - viršeliui arba šou. Dėl krūtų - kas kita.
Didelis biustas - psichologinė apkrova. Kad ir ką darytum, kad ir kaip suplonėtum, atrodai storesnė negu sveri. Į vakarėlį tavo krūtys ateina tarsi anksčiau už tave. Jas pastebi, o tave ignoruoja. Mano biustas mane užgoždavo!
Priimta manyti, kad vyrams patinka didelės krūtys. O aš nusprendžiau savo naudai: vyrai myli krūtis, o aš - save.
Tema baigta. Mano kūnas niekada man nebuvo nei priešas, nei apvalkalas. Žiūriu į jį ramiai.
Prieš keletą metų jūsų namas sudegė, pati tik per stebuklą nenukentėjote. Ir beveik nekalbėjote apie tai, tarsi tai būtų jūsų nepalietę.
Na, turi būti visiškas beprotis, kad tokie dalykai tavęs nepaveiktų. Bet aš tokia pat velnio hipė kaip ir mano tėvas. Tai, ką laikau ramybe, užnugariu, stabilumu, nėra susiję su materialiu pasauliu. Galop svarbu ne tai, ką turi; svarbu, ką darai su tuo, ką turi. Žmogus - kaip paukštis: gali išskristi į kitą lizdą, susisukti naują. Sunkiausia - rasti, su kuo sukti. O aš tokių žmonių turiu. Mano draugai, tie, kuriuos myliu.
Žinau, kad pasaulyje nėra nieko galutinio - nei sienų, nei stogo, nei santykių. Bet su pastaraisiais bent jau verta padirbėti.
Aš tikiu, kad įmanomas laimingas DABAR. O kuo viskas baigsis, nesvarbu. Niekas nežino, kada „bankas“ užrauks „kreditą“.
