Nuo to laiko, kai žmogus atrado, jog kokia nors sumauta vynuogė duoda į galvą, atpalaiduoja ne tik kūną, bet ir dvasią, praėjo tūkstantmečiai, tačiau vynuogės (rugio, kviečio, apynio ir kitų maistui skirtų ir rauginti pasiduodančių produktų), kaip „energinio beprotystės nešėjo“, problema ne tik kad ne mažėjo, bet - atvirkščiai - didėjo ir laisvai dauginosi.
Pastarosios Nepriklausomos Lietuvos laikais alkoholizmas - šio amžiaus Tėvynėje net iš bulvės išspausta problema dabar vadinama TAIP - tapo ne tik visuotinė, bet ir labai mobili: geriama ne tik cementinius pamatus turinčiuose stacionaruose, bet ir daiktuose, kurie juda, - vadinamuose automobiliuose, o jei plačiau - transporto priemonėse (tr. pr.). Šiųdienių mūsų valdovų (beje, jų karas su VISKUO jau kaip ir baigiasi) rūpesčiu kova su mobiliuoju alkoholizmu gali tapti ne kova, o labai skaniu ir beveik kasdieniu humoro vakaru, - mat šią savaitę „benusibaigiantys“ šios kadencijos Seimas priėmė Alkoholio įstatymo pataisą ir paleido į pasaulį džiną ar žinią apie sankcijas ir nemalonumus piliečiui vairuotojui: jei policija jo vairuojamoje tr. pr. ras nežinia kieno atkimštą nežinia ko butelį, bus prrrasti rrreikalai.
(Pilieti vairuotojau, laikydamasis ŠIO įstatymo ir net būdamas absoliutus abstinentas, gali ne tik kartais, bet ir absoliučiai nukentėti: gal verčiau pradėk lakti, - tai bent jau žinosi už ką gauni į snukį ar per piniginę! Tai būta šūkio.)
Taigi ar vežimas, motociklas, automobilis gali tapti girtuokliais? Kai kas tuo suabejotų, bet tik ne mūsų Seimo nariai. Ketverius metus patys kankinęsi ir kankinę tautą ne tik kvailais įstatymais, bet ir avarijomis keliuose bei girtuokliavimu darbo vietoje, jie prieš nulipdami (kai kurie iš jų vėl, deja, užsiropš) nuo valdiškos scenos, nutarė ją - tautą - šiek tiek pajuokinti, ir tai jiems visai neblogai pavyko.
Vadeliotojas
Esu įstatymams paklusnus pilietis. Anąkart lupu savo bėrį: bėk, bėruti, bėk greičiau, - eidamas poną pamačiau. Ir visai ne dėl to aš išsigandau pono, kad jis gali man dieną pailginti, o todėl, kad jisai uniformuotas, o mano vežime po šienu - pustuštis kaimyno nugertas ir man - kad kelias nedulkėtų - įduotas butelis. Nepabėgau. Nors sakiau policininkams ir pavardę, o kai rankas užlaužė - ir asmens kodą prisiminiau, bet jie, išrausę iš po šieno „kurcinio ašarų“, mane vis tiek išvadino fiziniu asmeniu, o kadangi pinigų nei aš, nei arklys neturėjom, vietoj baudos kvito - naujo įstatymo vardu - išrašė - kaip fiziniam asmeniui - fizinį smurtą. Ir man, ir vargšui arkliukui, kuris tikrai alkoholio negeria, na, nebent kai susinervinęs užsirūko.
Motociklininkas
Esu įstatymams paklusnus pilietis. Važiuoju, kai važiuoti reikia, kai galiu, o ne kai išgeriu. Nesvarbu, kad oda kaustytas - turiu pinigų, asmeninį kalvį, ir pasikaustau. Važiuoju, kai... važiuoju, nes man svarbu važiuoti, o ne vežioti nugertus, atkimštus ir kitokius butelius ar keleivius. Nesvarbu, kad turiu galingą motociklą, kurio salonas yra stacionariai neatskirtas nuo vairuotojo vietos (arba atvirkščiai), kaip TO nori „Matulo atkimšto butelio įstatymas“. Nesvarbu, kad blaiviai gyventi - ir ilgu, ir nuobodu. Nesvarbu! Aš esu rokeris, grojantis tik motociklu! Man negalioja tai, ką kiti piliečiai - alkoholio vartotojai - atsineša iš namų, prekybos centrų ir pilasi į savo „bakus“. Man negalioja tai, ką galima įsipilti nuo aštuntos ryto iki kol pagaus. Man negalioja tai, ką gersiu nuo 22 val. ir per visą naktį. Negalioja, nes visa tai darau už savo pinigus su savo policininkais. (Ant užpakalinės motociklo sėdynės rastas atkimštas, išgertas ir vėl užkimštas „policininkas“ nebuvo mano.)
Automobiliuotojas
Esu įstatymams paklusnus pilietis. Ir automobiliuoju jau daug metų. Pradėjau dar būdamas aklas kaip kačiukas. Bet alkoholis ir net valerijonas man buvo svetimi dalykai. Tačiau Seimas ėmė ir priėmė: jei ir nelaksiu, tai vis tiek būsiu girtas ar bent jau atsakingas, - jei automobilio salone bus šis tas nugerta. Ar tik atkimšta.
Man nepasisekė, ir mane pagavo iškart ANIEMS priėmus tą kvailą įstatymą: tu, sako Seimas, visiškai kaip du mikolaičiai, nes policija tavo „kašike“ po grybais rado atkimštą alaus butelį. Bandžiau ginčytis, kad buvo užkimštas, bet vyr. polismenas JĮ pirmiau atidarė, o paskiau pasakė, - kad butelis „atkorkuotas“. Kadangi vairavau firmos autobusiuką ir autobusiuke važiavo visa FIRMA, t. y. juridinis asmuo, policija sutriko, ypač kai pacitavau šiek tiek poezijos iš TO „sumautomatulo“ įstatymo: „FIZINIAMS asmenims draudžiama vartoti, laikyti ir gabenti alkoholio produktus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose“ ir t. t. „Važiuokit, - pasakė policininkas, - juridiniai asmenys gali lakti kaip nori ir kur lenda“.
Pėsčiasis
Esu įstatymams LABAI paklusnus pilietis. Gal dėl to mūsų Seimas į mane ir kreipia tiek mažai dėmesio - mat net gerokai „įkalęs“ tautiniam eismui sukeliu problemų mažiau už kitus eismo dalyvius. Pirma, visuomet namo „vairuoju“ nuosavom kojom. Ir dažniausiai šalikelėm ar šaligatviais. Antra, mano tr. pr. salone (švarke, palte) atkimštas butelis nekelia jokios grėsmės visuomenei, o tik man pačiam (žmona gali man grįžus namo juo man per pakaušį kaukštelėti). Trečia, neteršiu - kaip automobiliai - aplinkos, nes benzino negeriu.
Kiekvieno vairuotojo garbės reikalas - atimti butelį iš keleivio. Sukrečia kasdien matomi vaizdai: automobilis, vairuotojas, keleivis gale su buteliu alaus; vairuotojas paleidžia vairą ir griebia keleivio alų. Štai jums ir visų avarijų priežastys. Pagal protingo žmogaus galvą?
Antanas Zapsė
