76-ojo gimtadienio proga J. Bartaškienė kalbėjosi su naujienų portalu tv3.lt. Pokalbio metu moteris pasidalijo savo dabartine kasdienybe, papasakojo apie ryšį su vaikais ir vis dar nesibaigiančias savo svajones.
Pirma tokia tokia diena be vyro
Praėję metai Joanai buvo paženklinti didžiuliu skausmu – po sunkios ligos mirė vyras Albinas, su kuriuo ji kartu praleido 37 metus. Likusi viena, šį gimtadienį moteris pasitinka be jai įprastos šventinės nuotaikos.
„Man šie metai labai liūdni. Gerai, kad turiu didelį užimtumą, nes kitaip tik prisiminimais gyvenčiau – nuo vienos nuotraukos prie kitos, iš vieno kampo į kitą. Liūdna dar, žinokit. Bet ką daryti?
Mes su vyru buvome labai linksmi, baliauni, pasidarydavome sau švenčių net ir be progos – jei tik per daug ar per skaniai pasigamindavome valgyti, kviesdavomės žmones. O dabar pirmi metai, kai esu viena namuose… Aš nepripratusi prie to“, – išgyvenimais dalijosi J. Bartaškienė.
Vis dėlto net ir sunkiausiu laikotarpiu Joana nesustoja – ji toliau dirba su savo moterų kolektyvu, ruošia naujas programas, važinėja po Lietuvą, repetuoja ir dalyvauja pasirodymuose. Pasak jos, būtent judėjimas ir veikla yra geriausi vaistai nuo liūdesio.
„Mano kartos žmonės jau po truputį išeina, reikia su tuo susitaikyti. Bet aš pati dar turiu energijos, einu į darbą, tai – visi mano vaistai, kurie padeda užsimiršti. Mus visur kviečia, ruošiame naują programą su moterimis, šlifuojame, kad būtų įdomesnė, gražesnė.
Pagalvokite – kur jūs dar rasite 50 moterų, kurios būdamos 70+ amžiaus, galėtų pasirodyti su vienoda apranga? Mes tokios unikalios. Nesvarbu, kad kartais ne ta ranka ar koja sumaišoma, bet aš visada sakau: graži, pasitempusi laikysena ir šypsena yra pagrindas“, – teigė ji.
Joanos kolektyve moterys ne tik sportuoja, bet ir švenčia gyvenimą. Anot pašnekovės, juk svarbiausia – ne skaičiai pase, o sveikata, judėjimas ir gera nuotaika.
„Mes turime patalpą, kur po užsiėmimų susirenkame ir galime vienu metu daug gimtadienių atšvęsti. Visos noriai darosi jubiliejus, muzikantą pasikviečia. Mūsų vidurkis dabar yra 75 metai, vyriausiai – 87-eri. Štai, pavyzdžiui, buvusi daktarė, visada pasitempusi, linksma, su stimuliatoriumi jau 15 metų vaikšto. Kelios su klubų ar kelių sąnarių keitimais – ir vis tiek šoka.
Mes niekada nekalbame apie ligas. Dabar jau nekalbame net apie anūkus – nebent apie proanūkius. Reikia švęsti, džiaugtis, kad gyveni. Mes nepergyvename, kad metai eina. Kad būtų sveikata, galėtum judėti, blaiviai galvoti – tai yra svarbiausia“, – tikino J. Bartaškienė.
Svarbiausia vertybė – pagarba
Pasidomėjus, ar gimtadienio proga sulaukdavo staigmenų iš vyro, Joana su šypsena prisimena, kad jų santykiuose svarbiau buvo vienas kito pagarba ir supratimas. Kaip pasakojo moteris, jie abu buvo darbštūs, daug laiko skyrė profesijai ir būtent tai padėjo išvengti konfliktų.
„Mano vyras tokiomis progomis visada sakydavo: „Tu žinai, ką nusipirkti, žinai, ko tau reikia, aš tavo skoniui niekada neįtiksiu. Tu tik duok sąskaitas arba pasakyk, kiek kas kainavo.“ Jis labai mane mylėjo ir gerbė. Aš buvau ta žodžio karalienė. Galiu sakyti, kad man gyvenime pasisekė.
Mes abu buvome darboholikai. Jis energetiku dirbo net 57 metus, aš irgi visą laiką su darbu. Gal todėl namuose nebūdavo pykčių. Mes jau buvome supratę, kad reikia ne keisti vienas kitą, o džiaugtis vienas kitu. Reikia džiaugtis, kad meilė širdyje yra, kad norisi kartu būti kuo daugiau. Pagarba moteriai yra pats svarbiausias dalykas, gal net svarbesnis už meilę“, – įsitikinusi ji.
Tiesa, viena J. Bartaškienės svajonė – turėti dukrą – taip ir neišsipildė. Tačiau šiandien ji džiaugiasi artimu ryšiu su sūnumis ir jų šeimomis.
„Vienam sūnui šiemet bus 55, kitam suėjo 51-eri. Jaunėlis Anglijoje jau 21 metus gyvena, bet dažnai atvažiuoja. Žinote, aš anksčiau vaikams liepdavau sakyti „jūs, mama“, kad nebūtų to „tu“. Galvojau, kad jei senatvėje pasakys „jūs, mama“, tai bus švelniau.
Dabar pagarba mamai labai jaučiasi. Sako tik „mamele, mamele“. Ir žolę man nupjauna, ir ką reikia padaro. Labai myliu savo vaikus. Labai norėjau turėti dukrą, bet kadangi visą gyvenimą buvau tarp mergaičių ir moterų, gavosi tokia atsvara“, – atviravo J. Bartaškienė.
Širdyje rusena ne viena svajonė
Nors kasdienybė pilna darbų ir veiklų, Joana prisipažįsta, kad širdyje dar gyvena ne viena sena svajonė. Viena iš jų – iki aštuoniasdešimties išmokti groti pianinu ir pagaliau skirti laiko tam, apie ką galvoja jau ne vienerius metus.
„Turiu dar ketverius metus iki 80-ojo jubiliejaus. Jeigu iki tol neišmoksiu, tai svajonė ir liks svajone. Mokytojų turiu, tik laiko nelabai. Važinėju po visą Lietuvą, turiu paskaitų, savo grupėms skiriu po 10 valandų per savaitę.
Dar galvojau namą keisti, bet čia daug prisiminimų, tai taip ir sustojau. Net buvau užsimaniusi naujesnės, didesnės mašinos – nuvažiavau į Vilnių, sumokėjau rezervacijos mokestį. Grįžusi pagalvojau, kad Albinėlis sakytų: „Durna boba, prisigalvojai nesąmonių. Tai ir pasakiau sau – stop“, – juokėsi ji.
Joanos teigimu, toks impulsyvus charakteris ją lydi visą gyvenimą, bet būtent tas polėkis neleidžia sustoti džiaugtis kasdienybe net ir vyresniame amžiuje.
„Mano mintys tiesiog nenuspėjamos. Toks charakteris nuo pat jaunystės – puolu prie lentos, o mokytojas sako: Joana, pagalvok pirma. Tas impulsyvumas ir gerai, ir blogai. Juk žodis ne paukštis – išskrido, nesulaikysi. Dabar jau stengiuosi elgtis kitaip, bet tas mano charakteris vis tiek išlenda“, – šyptelėjo J. Bartaškienė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
