Atvirame ir jautriame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt vaikinas sutiko papasakoti savo istoriją, kuria dalytis nori siekdamas edukuoti visuomenę apie pavojingus veiksmus bei supažindinti su silpnaregių gyvenimu.
Nekalta pramoga virto nelaime
Prisimindamas gyvenimą pakeitusią dieną, pašnekovas pasakojo, kad ji prasidėjo įprastai – jis susitiko su draugais ir jie išvyko linksmintis į mišką.
„Tai vyko karantino metu. Gyvenimas buvo gana įprastas – man buvo 14 metų, gyvenau paprastą paauglio gyvenimą. Diena buvo visiškai paprasta. Ryte atsikėliau, susitikau su draugais. Tuo metu dažnai važinėdavome dviračiais į mišką, karantinas jau ėjo į pabaigą, pamokos dar vyko nuotoliniu būdu.
Viena iš veiklų, kuri tuo metu mums atrodė smagi, buvo fejerverkų ir savadarbių petardų sprogdinimas. Garaže radau fejerverkų dėžę, pasiėmėme ją ir išvažiavome į mišką“, – dalijosi pašnekovas.
Anot jo, iš pradžių viskas buvo gerai, paaugliai linksmai leido laiką. Tačiau netikėtai įvykiai pasisuko skaudžia linkme – paskutinė petarda sprogo tiesiai Airanui į veidą.
„Sprogdinome, filmavome, juokėmės, buvo linksma. Kai jau buvome susprogdinę apie dvidešimt petardų, nusprendėme važiuoti namo. Buvo likusi paskutinė. Deja, ją pagaminome nekokybiškai – knatas degė per greitai.
Prisimenu, kad ją padegiau nuo kelmo. Vos tik uždegiau, ji sprogo praktiškai akimirksniu – per tiek mažai laiko, kad net nespėjau pasitraukti. Kitas vaizdas, kurį pamačiau, buvo balta šviesa. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai buvo panašu į tai, ką kartais rodo filmuose“, – sakė A. Leonavičius.
Šoką išgyveno ir visi aplink
Jis pasakojo, kad atgavęs sąmonę miške skausmo nejautė, nes užplūdo adrenalinas, tačiau netrukus suvokė, kad nebegali matyti. Šis nelaimingas atsitikimas sukrėtė ir šalia buvusius draugus.
„Atsipeikėjau, gulėdamas ant samanų. Jaučiau labai stiprų garsą ausyse ir milžinišką adrenalino antplūdį. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko. Dėl adrenalino nejutau nei skausmo, nei kažko kito – tiesiog bandžiau suvokti situaciją.
Pradėjau liesti savo veidą. Negalvojau apie akis, kol nepajutau, kad ten, kur jos turėtų būti, yra tik kraujas ir gliti masė. Pradėjau isteriškai rėkti, klausinėti draugų, kas atsitiko ir kur mano akys. Jie iš pradžių nieko nesakė, tik verkė“, – pasakojo Airanas.
Tolimesni įvykiai vystėsi žaibiškai – draugai vaikiną partempė namo, kur savo vaiką tokioje būklėje pamačiusią mamą ištiko visiškas šokas.
„Draugai mane parvedė namo ir pakvietė mano mamą į pirmą aukštą. Ji nusileido ir pamatė mane visą kruviną. Vaizdas buvo labai sunkus. Pamenu, kad iš šoko ji net pamiršo pagalbos numerį. Tai parodo, kokį stresą ir pasimetimą išgyveno visa šeima“, – teigė jis.
Niūrios prognozės
Nepaisant to, medikai atvyko greitai ir išvežė pašnekovą į Santaros klinikas, kur jo laukė sudėtinga operacija.
„Netrukus atvyko greitoji medicinos pagalba ir mane išvežė į Santaros klinikas. Ten laukiau operacijos, kuri buvo suorganizuota labai greitai. Ji truko apie penkias ar šešias valandas. Po jos pradėjau po truputį suvokti, kad nebematysiu“, – sakė Airanas.
Po operacijos prasidėjo sudėtingas ir dar besitęsiantis gydymo kelias. Daktarai Santaros klinikose prognozavo niūrią diagnozę – aklumą. Po to A. Leonavičius buvo perkeltas į Kauną – ten laukė dar daugiau operacijų.
„Jie tiesiai pasakė, kad būsiu aklas. Tą jie pabrėžė ne vieną kartą, kol gydžiausi Santaros klinikose. Vėliau važiavau į Kauną, nes ten dirbo specialistai, kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių šios srities chirurgų Lietuvoje. Kaune man buvo atlikta operacija, prieš kurią gydytojai perspėjo, kad sėkmės tikimybė yra labai maža. Jie sakė, kad geriausiu atveju galėsiu matyti šešėlius. Vis dėlto buvo šiokio tokio optimizmo, kad bent toks rezultatas yra įmanomas“, – atviravo pašnekovas.
Vilties paieškos užsienyje
Deja, operacija neatnešė norėto tikslo. Tuo metu Airanui beliko važiuoti į užsienį ir ieškoti sprendimų ten. Šeimos draugų dėka jam pavyko susisiekti su vienu geriausių savo srities specialistų Anglijoje, kuris sugebėjo stabilizuoti vaikino regą.
„Tada pradėjome kuo skubiau ieškoti gydymo galimybių užsienyje. Per šeimos draugus susipažinome su profesoriumi Vladu Algirdu Bumeliu. Jo ir jo šeimos dėka pavyko užmegzti ryšį su gydytojais iš „OCL“ klinikos Anglijoje. Ten susipažiniau su gydytoju Chanu Wongu. Jis yra vienas geriausių tinklainės chirurgų pasaulyje. Būtent jis sugebėjo stabilizuoti mano regą.
Iki šiol pas jį gydausi. Kas tris ar keturis mėnesius skrendu pasitikrinti, ar viskas gerai. Su tokia rega gyvenu jau maždaug penkerius ar šešerius metus. Per tą laiką buvo daug įvairių procedūrų ir operacijų, kurių tikslas buvo padaryti regą kuo stabilesnę. Laimei, jos buvo sėkmingos“, – dėstė jis.
Tiesa, šis procesas nėra stabilus – buvo ir dar gali būti pablogėjimų. Vieno jų metu pašnekovui teko priimti sudėtingą sprendimą – rizikuoti visišku apakimu arba ryžtis operacijai. A. Leonavičius pasakojo, kad nusprendė priimti riziką.
„Man buvo apie 17 metų. Nuvažiavau į Londoną pas savo gydytoją, o jis paaiškino, kad ant akies kaupiasi randinis audinys. Jis po truputį traukia tinklainę ir dėl to rega silpnėja. Gydytojas pasakė, kad kuo ilgiau lauksiu, tuo daugiau regos neteksiu. Turėjau apsispręsti, ar operuotis.
Jei būčiau atsisakęs, rega pamažu blogėtų, kol galiausiai apakčiau. Jei pasirinkčiau operaciją, egzistuotų 50 proc. tikimybė, kad regą prarasčiau iš karto. Galiausiai pasirinkau operaciją, kuri buvo sėkminga“, – pasakojo vaikinas.
Papasakojo, ką reiškia būti silpnaregiu
Nepaisant pasisekusios operacijos, matyti kaip daugelis kitų žmonių jis negali, net jei nešioja stiprius akinius.
„Jeigu paimtumėte seną „Nokia 3310“, kažkokiu būdu į ją įmontuotumėte kamerą ir tada tą kamerą sudaužytumėte, vaizdas būtų gana panašus į tai, kaip matau aš. Mano rega tikrai labai silpna. Matau tik viena akimi, mano dioptrijos yra labai didelės.
Tačiau problema nėra vien dioptrijos. Kadangi tai buvo trauminis sužalojimas, pažeisti ir kiti akies audiniai bei struktūros. Todėl akiniai negali grąžinti normalaus regėjimo. Dėl to mano matomas vaizdas yra labai ribotas ir stipriai iškraipytas, nors iš šalies gali atrodyti, kad matau daugiau, nei iš tikrųjų“, – kalbėjo jis.
Dažnai žmonės, nesusidūrę su akių problemomis, nė nežino, kas yra silpnaregiai – žmonės, kurie nėra visiškai akli, tačiau mato itin silpnai. Pašnekovas paaiškino, ką reiškia silpnaregystė.
„Silpnaregystė nereiškia visiško aklumo. Yra labai daug tarpinių būsenų, apie kurias visuomenė dažnai tiesiog nežino. Silpnaregiais vadinami žmonės, kurių regėjimas yra pakankamai sutrikęs, kad būtų nustatytas neįgalumas. Dažniausiai tai susiję su įvairiomis akių ligomis ar traumomis. Tai nėra tiesiog didelės dioptrijos, nes dioptrijas galima koreguoti akiniais ar lęšiais.
Tačiau yra situacijų, kai akiniai nepadeda. Pavyzdžiui, mano atveju dioptrijos yra labai didelės, tačiau tai nereiškia, kad užsidėjęs akinius matau kaip regintis žmogus. Regėjimas išlieka stipriai sutrikęs“, – teigė Airanas.
Gyvenimas po nelaimės ir savarankiškumas
Po skaudaus incidento jo gyvenimas gerokai pasikeitė. Nepaisant to, jam pavyko baigti reginčiųjų mokyklą, susikurti žmonių ratą aplink save, net sėkmingai įstoti į universitetą. Visa tai, jo teigimu, pavyko dėl paties noro ir kitų pagalbos.
„Aš pats mokiausi reginčiųjų mokykloje. Buvo nemažai iššūkių, tačiau kai pats nori ir aplinkiniai nori padėti, viskas yra įmanoma. Man pavyko integruotis, išlaikyti egzaminus, susikurti socialinį gyvenimą aplinkoje, kurioje visi kiti matė normaliai.
Ir galimybių studijuoti tikrai yra. Universitetai integruoja žmones su negalia, todėl mokytis galima. Aš pats buvau įstojęs į universitetą, tačiau po trijų savaičių nusprendžiau iš jo išstoti. Tiesiog supratau, kad man nepatinka pasirinkta studijų programa“, – pripažino jis.
Paklaustas, kas padeda silpnaregiams gyventi kiek įmanoma savarankiškai, jaunuolis papasakojo, kad kasdienybėje dažnai naudoja dirbtinį intelektą, kuris padeda susiorientuoti aplinkoje bei naudotis kitomis technologijomis.
„Man atrodo, kad didžiausia inovacija žmonėms su regos negalia yra dirbtinis intelektas ir įvairios technologijos. Jos labai palengvina kasdienybę. Pavyzdžiui, tas pats dirbtinis intelektas padeda orientuotis aplinkoje. Net „Google Maps“ turi funkcijų, kurios daug detaliau paaiškina maršrutą ir padeda navikuoti mieste. Telefone galiu naudotis „VoiceOver“ funkcija. Ji leidžia praktiškai visiškai valdyti telefoną balsu arba klausantis, ką perskaito sistema“, – paaiškino A. Leonavičius.
Susiduria su stereotipais
Nors dabar Airanas gali gyventi savarankiškai, jis atsivėrė, kad būna ir situacijų, kurios parodo, kiek mažai visuomenė žino apie silpnaregystę ar aklumą.
„Kartais vis dar tenka susiduriu su požiūriu, kad jeigu žmogus turi fizinę negalią, tai jis neva turi ir intelekto sutrikimų. Tai labai keistas ir klaidingas stereotipas. Pavyzdžiui, būna situacijų, kai ateini pas gydytoją ar odontologą, o specialistas vietoje tavęs kalba su šalia esančiu šeimos nariu. Nors sprendimus turi priimti tu pats, į tave tiesiog nekreipiama dėmesio. Tokiais momentais tenka priminti, kad kalbėti reikia su manimi, nes tai mano sveikata ir mano sprendimai“, – patikino vaikinas.
Jo teigimu, pasitaiko net tokių, kurie mano, jog Airanas apsimeta esantis silpnaregiu.
„Net ir dabar kartais susiduriu su tuo, kad žmonės mano, jog apsimetu. Kadangi vaikštau su akiniais ir kažkiek matau, kai kuriems atrodo, kad mano negalia nėra tikra. Jie galvoja, jog žmogus apsimeta dėl kažkokios naudos. Bet taip tikrai nėra“, – sakė jis.
Siekia edukuoti žmones
Nors tokie jo patirti išgyvenimai yra labai jautrūs, A. Leonavičius savo istorija siekia atkreipti visuomenės dėmesį į pavojingus jaunimo užsiėmimus ir silpnaregystę. Be to, vaikinas nori parodyti, kad net ir nutikus skaudžioms tragedijoms, svarbiausia – nepasiduoti.
„Pirmiausia – prevencija. Noriu, kad žmonės nežaistų su tokiais dalykais. Fejerverkai man atrodo labai kvaila pramoga, galinti baigtis tragedija.
Antra priežastis – parodyti, kad jokioje gyvenimo situacijoje negalima pasiduoti.
Trečia – daugiau kalbėti apie regos negalią ir žmones, kurie su ja gyvena. Kaip su jais bendrauti, kaip juos suprasti ir priimti. Daugelis žmonių net nėra sutikę aklo ar silpnaregio žmogaus“, – pastebėjo Airanas.
Paklaustas, ką turėtų žinoti žmonės, kurie savo gyvenime susiduria su silpnaregiais, jis išskyrė kelis dalykus.
„Jei žmogus eina su neregio lazdele, galima pasiūlyti pagalbą pereinant gatvę ar orientuojantis nepažįstamoje vietoje. Taip pat verta žinoti, kad silpnaregiai ar neregiai dažnai eina įsikibę kitam žmogui į alkūnę arba laiko ranką ant jo peties.
Tačiau svarbiausia net ne šios taisyklės. Svarbiausia žinoti, kad tokie žmonės egzistuoja, suprasti jų situaciją ir priimti juos kaip lygiaverčius visuomenės narius“, – sakė pašnekovas.
Gyvenimą pakeitusi frazė
Šis supratimas ir vidinė stiprybė pašnekovo gyvenime neatsirado savaime – tai buvo ilgo asmeninio kelio rezultatas. Prisimindamas akimirką, kai teko iš naujo atrasti save, vaikinas išskyrė vieną pokalbį, iš esmės pakeitusį jo požiūrį.
„Man labai stipriai įstrigo vienas pokalbis su psichologe. Tuo metu dar nebuvo aišku, ar apskritai kada nors matysiu. Man buvo penkiolika metų, nelaimė įvyko beveik per gimtadienį. Aš tuo metu galvojau, kad gyvenimas sugriuvo. Atrodė, jog turėjau daug planų, daug perspektyvų, o dabar viskas baigta.
Tada psichologė man pasakė vieną sakinį: „Baik būti auka.“ Iš pradžių tai nuskambėjo labai skaudžiai. Pagalvojau: „Kaip tu gali man taip sakyti?“ Tačiau vėliau pradėjau apie tai galvoti. Supratau, kad negaliu visą gyvenimą savęs gailėti. Taip, praradau vieną iš svarbiausių žmogaus pojūčių, tačiau vis tiek galiu gyventi pilnavertį gyvenimą“, – dalijosi vaikinas.
Nuo tada Airanas suvokė, kad gyvenimas toli gražu nėra baigtas, kaip galvojo vos įvykus nelaimingam atsitikimui.
„Nuo tada stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu. Galiu girdėti, galiu užuosti, galiu jausti skonį, galiu vaikščioti. Jau vien tai yra labai daug. Kartais net atrodo, kad esu laimingesnis už kai kuriuos žmones, kurie neturi jokių rimtų sveikatos problemų. Dažnai, kai jų paklausi, kaip sekasi, jie pirmiausia pradeda vardyti problemas. Aš stengiuosi koncentruotis ne į tai, ko netekau, o į tai, ką vis dar turiu“, – sakė jis.
Ateities planai ir dabartinis požiūris
Tokio požiūrio vedamas A. Leonavičius sustoti tikrai neketina – ir toliau kuria verslą, kurį pradėjo dar būdamas keturiolikos, prieš lemtingą traumą. Su tuo jis ir sieja savo ateitį.
„Kalbant apie planus, dar prieš nelaimę labai domėjausi verslu. Būdamas keturiolikos jau kūriau savo verslą ir man visai neblogai sekėsi. Tą darau iki šiol. Dirbu verslo srityje, bendrauju su Lietuvos verslo bendruomene, investuotojais, verslininkais. Man tai labai patinka.
Net juokauju, kad tam tikra prasme jau turiu savo vardą Lietuvos startuolių pasaulyje, nes nesu sutikęs kito silpnaregio, aktyviai veikiančio šioje industrijoje. Todėl rizikos kapitalo fondų partneriai ir kiti žmonės iš šios srities mane dažnai prisimena“, – šyptelėjo vaikinas.
Dalydamasis savo istorija viešai, pašnekovas sulaukia daug atsako iš žmonių, kurie neretai išreiškia gailestį. Tačiau, anot jo, gailėtis nereikia.
„Sulaukiu nemažai asmeninių žinučių. Dažnai žmonės rašo: „Man tavęs gaila.“ Suprantu, kad jie tai daro nuoširdžiai ir iš gerų paskatų, tačiau man tai visuomet atrodo šiek tiek keista.
Nėra ko manęs gailėti. Tai nėra aukos istorija. Tai yra sėkmės istorija.
Aš dirbu, kuriu verslą, gyvenu pilnavertį gyvenimą. Todėl nenoriu, kad žmonės į mane žiūrėtų kaip į žmogų, kurio reikia gailėtis“, – kalbėjo A. Leonavičius.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
