Siaubinga karo realybė: Lidija 4 mėnesius gyveno kartu su žuvusio sūnaus palaikais

TAIP PAT SKAITYKITE:

Tūkstančiai lietuvių permoka už elektrą: štai ką padarykite, kirtį ruošia ir tiekėjams

Stirnino dorojimas Telšių šventėje prieš vaikų akis – dalis gyventojų pakraupę: „Per žiauriai“

Latvijoje po skandalų atsistatydino premjerė: „Pati sugriovė savo vyriausybę“

Kai rusai pradėjo plataus masto karą, kaime gyveno apie 2000 žmonių. Tačiau ant gyvenamųjų namų krintančios bombos privertė žmones bėgti ir taip gelbėtis. Frontas – vos už 4 kilometrų.

+19

4 mėnesius gyveno su sūnaus palaikais

Lidija yra paskutinė iš evakuotų gyventojų. Senjorei – 81-eri. Prieš kelis mėnesius jos sūnų sunkiai sužeidė okupantų paleistas sprogmuo.

„Jis krito, ir šukės jį pervėrė. Bet negaliu prieiti arti – viskas barška, lekia langai, stiklai. Saška jau guli ten kruvinas. O Dieve, kas čia vyksta!“ – pasakojo Lidija.

Po kelių dienų Lidijos sūnus mirė. Motina pati jį slaugė ir bandė gelbėti jo gyvybę, nes apleistame kaime gydytojų seniai nebėra. Nebuvo ir galimybės vyro palaidoti – vietovę okupantai vis dar smarkiai ir nuolat apšaudo. Lidija atskleidė siaubingą karo realybę: sūnaus kūnas keturis mėnesius gulėjo koridoriuje.

Po sūnaus žūties į devintą dešimtį įkopusi senjorė liko praktiškai be maisto – duonos prašydavo iš pravažiuojančių karių. Jie žadėjo kuo greičiau palaidoti jos sūnų.

„Pagalvojau: eisiu pas kareivius. Nėra nei parduotuvių, nei duonos, nieko nėra“, – dalijosi senjorė.

Lidija buvo atvežta į „Gerumo vandenyno“ socialinės adaptacijos centrą. Ji jautėsi labai blogai – nei ji, nei savanoriai nežinojo, ar kariams pavyko palaidoti jos sūnų.

„Žmonės praranda namus, lieka vieni. Kai juos atveža čia, jie nežino, kur važiuoja, todėl būna sutrikę ir nusiminę. Psichologai kalbasi su tais, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo socialinės adaptacijos centro administratorė Marina.

Kartu su Lidija ir kiti Ukrainos senjorai bando prisitaikyti prie gyvenimo ne savuose namuose ir ne savame kaime. Verai – 90 metų. Ji dar puikiai prisimena Antrąjį pasaulinį karą.

„Tai buvo siaubingas vaizdas. Pirmą kartą gyvai pamačiau vokiečius – jie tanku įvažiavo tiesiai į kiemą. Bėgome, bet jie mus suvarė į kalvę – norėjo sudeginti“, – pasakojo Vera.

Nepaisant visų per ilgą gyvenimą patirtų negandų, senjorė noriai dalijosi ilgaamžiškumo receptu.

„Visų pirma reikia būti kantriam. Ir geram. Kad tavo sieloje niekada nebūtų pykčio. Niekam“, – sakė Vera.

90-metė vis dar rūpinasi savo sutuoktiniu, kuriam amputuota koja. Ir, žinoma, visi čia gyvenantys žmonės tikisi vieną dieną sugrįžti į savo namus.

Daugiau sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.