Plačiau apie tai – TV3 Žiniose.
Alytuje gyvenantis Šarūnas Šimkevičius turi galbūt kažkam kraupokai atrodantį pomėgį – nuo darželio laikų kolekcionuoja laidotuvių nuotraukas. Dalį laidotuvių nuotraukų Šarūnas parduoda. Socialiniuose tinkluose jis rengia laidotuvių nuotraukų aukcionus, o norinčiųjų pirkti daugėja.
„Po 300 esu pardavęs, bet čia ne riba“, – pasakoja kolekcininkas Š. Šimkevičius.
Šarūno laidotuvių nuotraukų prekyba sulaukia ir susidomėjimo, ir piktų komentarų.
„Jeigu artimieji parduoda jas, arba kviečia kolekcininką, kad nusipirktų, nemanau, kad žmogus nusipirkęs kažkokią problemą daro didelę“, – tikina kolekcininkas.
Tikslas – kad jaunimas susipažintų su tradicijomis
Pakruojiškė Kristina – viena nuolatini Šarūno klienčių. Kol kas sako turinti apie šimtą laidotuvių nuotraukų.
„Mano kolekcijos tikslas yra, kad visuomenė susipažintų, ypatingai jaunoji karta, su senosiomis gedulo ir laidotuvių tradicijomis“, – teigia laidotuvių nuotraukų kolekcininkė Kristina Labine.
Įdomesnių nuotraukų, anot Kristinos, dar reikia paieškoti, ypač tokių, kur mirusieji fotografuojami stačiomis, kaip gyvi.
„Mirusieji inscenizuojami kaip gyvieji tam, kad neišeitų užmarštin. Prisiminimas neva su gyvu“, – sako K. Labine.
Paprastesnės nuotraukos, anot Kristinos, kainuoja 1–2 eurus. Labiausiai kolekcininkė ieško nuotraukų su įrašais, liudijančiais jos istoriją.
„Prie kūdikėlio karstelio stovi abu tėvai ir rašoma, kad pagimdė mama 11 vaikų ir visi mirė. Tik vienas liko“, – šokiruojančias istorijas pasakoja laidotuvių nuotraukų kolekcininkė.
Pakruojo dvare dalį nuotraukų kolekcijos eksponuojanti Kristina tikisi, kad čia jos bus išsaugotos ir po jos mirties.
Ką daryti su senomis nuotraukomis?
Vien kalbinti vilniečiai saugo artimųjų laidotuvių nuotraukas, kiti jų atsikrato:
„Turiu, jos yra gražiai sudėtos į dėžutę, kartais jas prisimenu, pasiimu.“
„Deginau... Nebesinorėjo prisiminti gulinčio karste tiesiog nei senelio, nei močiutės, nei tėvų.“
„Tokiu atveju, jeigu matai, kad tau nebereikalinga tavo asmeninė šeimos praeitis ir patirtis, pasielk garbingai, pagarbiai, užkask, sudegink, bet tiktai neišmesk, tik nepaniekink“, – komentuoja kunigas Ričardas Doveika.
„Laidotuvių nuotraukos būdavo laikomos vokeliuose, neišimamos, kad tu, vartydamas albumą, apžiūrinėdamas šeimos nuotraukas, kam nors apie jas pasakodamas, netyčia neužsirautum ant tos mirties, kuri šiaip veikia kraupiai“, – komentuoja fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė.
Fotomenininkas Klaudijus Driskius fotogravavo laidotuves daugiau nei 20 metų.
„Fotografas, dalyvaudamas laidotuvėse ir paveiksluodamas nuimdavo tą skausmo dalį nuo artimųjų, tarsi sugerdavo jį“, – pasakoja K. Driskius.
Laidotuvių fotografija – ne tik skaudi šeimos akimirka, bet ir istorinis dokumentas:
„Tiesiog gali skaityti krašto žmonių gyvenimus, iš tos istorijos, iš to, kas pavaizduota. Nuo žmonių aprangos, laikysenos.“
2005 m. įvyko lūžis
Laidotuvių nuotraukos atspindi laidotuvių tradicijų kaitą.
„Veža karstą per visą kaimą, paskui eina laidotuvių procesija ir tam sunkvežimyje prismaigstyta berželių, tai yra nufotografuota, mes galim prisiminti, kad taip būdavo“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė.
Anot fotomenininko K. Driskiaus, ties 2005 metais įvyko lūžis.
„Žmonės pradėjo atsisakyti, pradėjo vengti laidotuvių fotografijų, nes laidotuvės kaip ir šiandien tapo toks labai nemalonus, labai nepatogus mūsų gyvenime reiškinys“, – teigia K. Driskius.
Dabar dažniausiai fotografuojamos tik žinomų žmonių laidotuvės, tačiau jose giminės prie atvirų karstų nebestovi.
Daugiau apie tai sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
