Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su buvusiu užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu.
Europos Parlamente įsteigta Europos gynybos sąjungos grupė. Kam jos reikia?
Tai žmonės, aktyvistai, kurie, matyt, trokšta papildomo darbo ar tiesiog turi mažai darbo. Politikai visi trokšta dėmesio. Jie galvoja kurti Europos kariuomenę NATO rėmuose. Jų aiškinimas yra ganėtinai keistas. Jie kurs integruotas Europos valdymo struktūras. Tai reiškia, bus paralelinis karinis komitetas, paralelinis komitetas NATO planavimo komitetui, paralelinė grupė branduoliniams reikalams ir taip toliau. Visa tai atrodo ganėtinai keista, kai labai aiškiai žinai, kad ir dabar Europos valstybės neskiria, kaip sutarta Vilniaus viršūnių susitikime, atitinkamų pajėgumų, kad NATO regioniniai saugumo planai būtų įgyvendinti.
Bet jie kalba apie tai, kad tokiu būdu paspaus savo vyriausybes. Nežinau tik, kuria kryptimi, nes jie ir dabar gali spausti savo vyriausybes, kurios galėjo suteikti, pavyzdžiui, karinių bazių ar aerodromų amerikiečiams, bet nesuteikė. Spausti savo valstybes, savo vyriausybes, reikalinga tam, kad jos finansuotų saugumą ar gynybą tiek, kiek reikia, kad būtų lojalios pagrindiniam NATO sąjungininkui, net jeigu kartais jis daro klaidų.
Ažubalis netiki bendra Europos kariuomenės idėja
Šios darbo grupės sumanymai iš esmės atitinka tai, ką kalba Europos komisaras Andrius Kubilius. Gal gerai, kad Europa nori kamšyti tas gynybos spragas, kurias anksčiau dengdavo Amerika – priešlėktuvinę gynybą, palydovinę žvalgybą, logistiką ir kita. Gal gerai, kad imamasi tokių iniciatyvų?
Vienas paprastas dalykas – kol kas lėšų tam nėra skiriama, o būsimame Europos Sąjungos biudžete aš taip pat nematau tų lėšų, kurių pareikalautų milžiniški projektai: strateginė žvalgyba, kosmoso pajėgumai, strateginis oro transportas, priešraketinė gynyba, logistika didelio masto karui. Karinei pramonei lėšų yra šiek tiek, bet tai nepakankama, nes, kaip sako ir pats A. Kubilius, pramonei reikia 30–40 metų garantijų, kad ji galėtų kurti naujas gamybos linijas ir būtų rami, kad per tris ar keturis dešimtmečius šie užsakymai nenutrūks. Tokių garantijų Europoje niekas neduoda.
Jeigu nėra nei jūsų minimų garantijų, nei pinigų, tai apie ką visos šitos kalbos apskritai? Kam jos reikalingos?
Tikriausiai spaudos konferencijoms surengti. Tikriausiai padiskutuoti su žurnalistais.
Ironizuojate?
Taip.
Dar, be kita ko, kalbama apie Europos branduolinį skėtį. Ne taip seniai Prancūzijos vadovas siūlė, kad Prancūzija galėtų tą skėtį užtikrinti. Vienintelė branduolinė ES valstybė. Kiek tai realu?
Tai visiškai nerealu. Visų pirma, Prancūzijos branduoliniai pajėgumai nėra dideli. Atrodo, 290 branduolinių užtaisų. Palyginti su Rusijos turimais tūkstančiais, tai labai nedaug. Antras dalykas – kai yra bendra NATO branduolinio atgrąsymo grupė, programa, sutartys ir vaidmenų pasidalijimas, sunku įsivaizduoti, kiek laiko ir lėšų prireiktų, kad būtų padidintas branduolinių užtaisų skaičius, jų nešėjų skaičius, ir kad būtų sutarta su likusiomis Europos valstybėmis, kaip visa tai būtų vykdoma pagal vieną ar kitą scenarijų.
Dabar žlunga bendras Vokietijos ir Prancūzijos šeštos kartos karo orlaivio projektas. Jis žlunga todėl, kad nepasidalijama užsakymais ir vaidmenimis – kas, kiek ir už ką turėtų būti atsakingas.
Bet ES branduolinė valstybė yra viena. Ar negalėtų visos ES šalys susimesti į bendrą katilą, kad prancūzai, tarkim, padvigubintų savo branduolinius užtaisus?
Niekas to niekuomet nedarys. Europos Sąjunga, visų pirma, yra apie ilgas biurokratines procedūras ir lyderystės stoką. Čia nieko nepadarysi – tokia šitos sąjungos prigimtis. NATO yra kitas reikalas, nes ten yra aiškus lyderis. Iki šiol šis lyderis, net su visais paniurnėjimais ir paniurzgėjimais, būdavo remiamas. Dabar, kaip matome, taip nėra. Amerikiečių atsakas labai aiškus – jie mažina strateginius pajėgumus Europoje.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
