Pačio pirmojo Europos Komisijos komunikato apie daugiakalbystę išleidimo išvakarėse – akibrokštas. Nyderlandų akademikas Europos Sąjungos debatuose daugiakalbystės tema šį fenomeną pavadino „galvos skausmu“.
Abramas De Swaanas, nusipelnęs Amsterdamo universiteto socialinių mokslų profesorius, užsipuolė poreikį „įdarbinti“ daugybę kalbų.
„Kalbinė įvairovė nėra turtas pati savaime. Kaip tik priešingai – tai yra galvos skausmas“, taip pareiškė olandas debatuose, kuriuose buvo svarstoma, ar daugiakalbystė yra tarpkultūrinio dialogo tiltas, ar, kaip tik atvirkščiai – barjeras.
A. De Swaanas pateikė įdomias išvadas. Jis teigė, jog europinės komunikacijos kompleksiškumas veda į skurdžius politinius debatus. O įvairių kalbų vartojimas lemia anglų kalbos dominavimą.
„Daugiakalbystė mūsų bendravimą labai apsunkina. Ji stabdo bendros viešosios erdvės kūrimą, kurioje galėtų susirinkti ir veikti Europos piliečiai. Tai yra velniškai nepatogu“, kalbėjo profesorius.
„Kultūrinę įvairovę daug lengviau garantuoja laisvas judėjimas ir susitikimai tarp žmonių, esančių vienos kalbos grupėje. Čia jie gali pyktis, ginčytis. Kitaip nei ten, kur kalbama daugiau nei viena kalba, nors visos tos kalbos, atrodytų, reprezentuoja tą pačią kultūrą“, tęsė A. De Swaanas.
„Kuo didesniam skaičiui kalbų leisime vešėti, tuo labiau stiprės anglų kalba. Ir būtent tokia nemaloni padėtis dabar yra Europos Sąjungoje“.
Tačiau būta ir kitokios nuomonės. Štai Sandra Pralong, kolegė iš grupės „intelektualai už tarpkultūrinį dialogą“, skirtingai nei Nyderlandų akademikas, pirmenybę teikė daugiakalbei Europai. Ji siūlė kiekvienai šaliai „pritaikyti“ antrąją kalbą, kuri taptų antra gimtąja kalba.
Kai kurie susitikime dalyvavę asmenys pasipiktino tuo, jog ir taip daugiakalbiame Briuselyje propaguojama daugiakalbystė.
Europos Sąjungos sostinėje tūkstančiai vaikų mokykloje kalba viena kalba, namuose su tėvais – kita, į auklę ir kiemo draugus taip pat kreipiasi visai kitomis kalbomis.
Europos Komisijos narys Leonardas Orbanas vis dėlto pritarė Sandrai Pralong. „Daugeliu kalbų šnekantys žmonės yra tarsi tarpkultūriniai tarpininkai; jie yra labai brangus Europos turtas“.
„Kalbos yra vienas veiksmingiausių įrankių tarpkultūriniame dialoge. Tačiau mes turime pripažinti, jog įvairialypiškumas gali virsti ir barjeru“, pareiškė rumunas komisaras, pats kalbantis ne tik angliškai, bet ir prancūziškai.
„Perdėtas savo tapatybės teigimas gali vesti į netoleranciją ir fanatizmą. Lingvistinės ir kultūrinės įvairovės priėmimas yra labai stiprus vaistas ekstremizmui“.
Trečiadienį, kaip planuojama, L. Orbanas turėtų pradėti naują strategiją, skirtą kultūrinių, nacionalinio identiteto ir verslo reikalų suliejimui viename politikos priemonių pakete. Vienas iš tikslų yra neįpareigojanti strategija, kviečianti Europos Sąjungos piliečius kalbėti bent dviem kalbomis be savo gimtosios.
„Manęs netenkina argumentai, jog tik viena ar dvi kalbos gali pasitarnauti tarpkultūriniams mainams“, griežtai pareiškė komisaras rumunas.
Tuo tarpu tyrimai rodo, jog kiekvienais metais Sąjunga dėl komunikacijos barjerų praranda tūkstančius eurų.
