Aplenkėte visas tituluotas europietes, ar džiaugiatės šiuo pasiekimu?
Tai pasaulio čempionatas, o ne Europos. Už tai, kad aplenkiau europietes medalio negausiu (juokiasi). Tiesa, sportininkės iš Europos buvo stiprios, daugelio iš jų asmeniniai laikai buvo geresni už mano tad buvo smagu jas lenkti trasoje.
Ar esate patenkinta šiose varžybose pasiektu laiku?
Laikas nėra labai puikus. Toli nuo asmeninio geriausio. Bet olimpinį normatyvą įvykdžiau, tad dabar ramiai galėsiu planuoti startą olimpiadoje. O laikai prastesni buvo daugumos dalyvių. Sąlygos visoms buvo vienodos. Tiesa, pagal savo asmeninį rezultatą pasiektą iki varžybų buvau trečiame dešimtuke, o varžybų metu pavyko aplenkti geresnius laikus pasiekusias sportininkes ir atbėgti vienuoliktai.
Kas buvo sunkiausia bėgant?
Oro sąlygos. Laikėsi 26 laipsnių temperatūra ir didelė drėgmė. Trasoje buvo daug vandens tad nebuvo baisu perkaisti. Nors per drėgmę bėgti ir sunku. Prieš atvykdama analizavau vyrų bėgimą. Jiems pasisekė kur kas mažiau – bėgant kepino saulė. Vyrų rezultatai nebuvo puikūs. Nustebino, kad po 30 kilometro atkrito daug stiprių sportininkų, tarp jų ir pasaulio rekordininkas. Nors trasa nėra sunki, bet tvyrojęs karštis ir saulė privertė pasitraukti tikrai stiprius bėgikus. Kaip minėjau, bėgant moterims jau buvo lengviau.
Į Pekiną išsiruošėte paskutinė iš Lietuvos lengvaatlečių, nepasilikote laiko adaptacijai. Kodėl?
Tam, kad adaptuotumeisi ir galėtum gerai jaustis Kinijoje, kur didelis laiko ir oro sąlygų skirtumas, reikia bent 8 dienų. O ir tos aštuonios dienos yra sunkios, jos labiau išvargina nei padeda. Pamenu prieš Pekino olimpines žaidynes stovykloje buvau keletą savaičių, bet per jas labiau pavargau ir išsisunkiau nei prisitaikiau. Tad jau kuris laikas į varžybas vykstu likus trims dienoms. Taip jaučiuosi geriau, kūnas nespėja nuvargti nuo vietinių sąlygų, o ir prie 5 valandų laiko skirtumo prisitaikyti lengviau. Tik prieš varžybas dėl nuovargio trūkumo būna sunku prisiversti užmigti, bet tai niekniekis.
Esate sakiusi, kad rezultatai parodo, kaip sekėsi treniruotis. Panašu, kad treniruotėse Jums sekėsi puikiai. Kaip ruošėtės šiam svarbiausiam metų startui?
Ruoštis daug padėjo kitas „Kauno maratono klubo“ narys Remigijus Kančys. Kartu daug laiko praleidome keliose stovyklose kalnuose. Jis tikrai man daug padėjo ir tempė į priekį. Lieku dėkinga Jam ir tikiuosi, kad Berlyno maratone jis įvykdys maratono normatyvą ir kitais metais kartu keliausime į olimpiadą (juokiasi). Esu labai dėkinga ir trenerei Ingai Juodeškienei. Ji padėjo ne tik treniruotis, bet ir padėjo ir palaikė čempionate.
Ką reiškia trenerio būvimas kartu tokio lygio varžybose?
Man tai buvo labai džiugi žinia. Sportininkui visada labai svarbu, kad jo svarbiausio staro metu treneris būtų šalia. Paskutiniai patarimai, paraginimai, geri žodžiai gali nulemti visas varžybas. Visgi treneris tai daugiau nei tik per treniruotes padedantis ruoštis žmogus. Jis nuteikia psichologiškai, nuramina. Teko daug kovoti, kad Inga galėtų vykti kartu. Dėl trenerės nesijaučiau viena, visada palaikė, žinojau, kad jei reikės palaikys. Buvo ir kurioziškų situacijų, kai trenerė ir gelbėjo. Po varžybų skaudėjo pėdą, vaikščiojau pasiremdama ramentu, dar reikėjo dopingo testą atlikti, o jį atlikus, niekas iš organizatorių nesiteikė mūsų parvežti į viešbutį, kas jiems priklauso. Galiausiai pasiūlė mums važiuoti taksi, bet mes nei pinigų išsikeitę turėjome nieko. Tai supykusi Inga sugebėjo suorganizuoti, kad mus į viešbutį parvežtų su greitąja. Viena nežinau ką būčiau dariusi.
Kokie artimiausi planai?
Artimiausiuose planuose kuo greičiau atsistatyti, atsigauti ir susidėti treniruočių grafiką, kad spėčiau pasiruošti spalį Pietų Korėjoje vyksiančiam planetos kariškių maratono čempionatui.
