Valdas Adamkus laimėjo prezidento rinkimus. Antrą kartą. Dabartiniai rinkėjai su juo sieja jau kiek kitokias viltis, negu balsavę už jo pirmąją kadenciją. Dabar svarbiausia, ar jam pavyks nuraminti Lietuvą ir jos politinį elitą, ar jam pavyks įgyvendinti santarvės idėją. Linkime jam sėkmės, nes ta sėkmė reikalinga visiems Lietuvos žmonėms.
Suprantama, linkėdami prezidentui sėkmės, suvokiame, jog ji beveik neįmanoma. Bent jau artimiausioje ateityje. Pirmiausia dėl to, jog abu kandidatai atstovauja dviem įnirtingai skaldytos Lietuvos pusėm, kurias rinkimų kampanija dar labiau nutolino vieną nuo kitos. Perskyros apimtį rodo ir rinkimų rezultatas – V. Adamkus laimėjo labai maža persvara. Kitas dalykas tas, kad sumaišties specialistai nesiliaus dirbę savo darbo tam, kad Seimo rinkimuose galėtų švęsti visišką pergalę. Juk prezidento rinkimai daugelio politikų įsivaizduojami kaip paruošiamoji Seimo rinkimų stadija. O prielaidos eskaluoti sumaištį buvo kuriamos ir prieš pat prezidento rinkimus.
Vienas, sakyčiau, teigiamas STT sukelto skandalo bruožas tas, kad daug politikų ir apžvalgininkų ėmė atvirai kalbėti apie vadinamąją „Maskvos ranką“. Tačiau sykiu pažymėtina, jog niekas neaiškina, kaip ta ranka sugebėjo visą Lietuvą ir ypač jos politikus įsukti į nesibaigiančią skandalingą sumaištį. Net tie, kurie drąsiai skelbia „Lietuva pavojuje“, nėra linkę išsamiau aiškinti to pavojaus pobūdžio, juolab savo vaidmens sumaišties kurstyme.
Manau, ne vien aš laukiau ir svaresnio mūsų parlamentinių institucijų, prižiūrinčių nacionalinį saugumą ir mūsų specialiąsias tarnybas, žodžio, tačiau, atrodo, tos institucijos jokių grėsmių mūsų valstybei neįžvelgia, nors dėl STT veiksmų buvo sušauktas ne tik neeilinis Seimo, bet ir Valstybės gynimo tarybos posėdis. Įvykai, suprantama, rutuliosis, nesiliaus veikusi ir vadinamoji „Maskvos ranka“ ar kitos ne tokios aiškios jėgos, tad dar neaišku, kokie skandalai ar nestabilumai mūsų laukia įsibėgėjant Seimo rinkimų kampanijai. O juk sumaiščiai stiprėjant, ryškėja ir viena stabilumą bei vakarietišką orientaciją „galinti“ laiduoti jėga – Darbo partija. Tas jos pretenzijas prieš kelias dienas noriai patvirtino abu buvę kandidatai į prezidentus.
Didžiulį smūgį tarptautiniam Lietuvos prestižui, vadinasi, ir nacionaliniam saugumui, sudavė žaibiškas Vilniaus mero Artūro Zuoko žygis Lenkijon, iš kurios jis visais telekanalais perdavinėjo žinias apie Lietuvos specialiųjų tarnybų prieš jį, taigi ir prieš demokratiją neva surengtą sąmokslą, kurio įrodymus jam pateikę kai kurie patriotiškai nusiteikę tų tarnybų darbuotojai. Tad norėdamas suardyti tamsiųjų antidemokratinių jėgų užmačias meras ir išskuodęs į Lenkiją, kur dar ir papietavęs su mūsų ambasadorium.
Šis mero žygdarbis Lietuvoje nesukėlė didelio susidomėjimo. Šitai taip pat rodo, kokia sumaištis apėmusi Lietuvos politikų protus. Tačiau įsivaizduokime, jog, pavyzdžiui, Paryžiaus ar Londono meras, dar ir vadovaujantis įtakingai politines partijai, pasitraukęs pusdieniui į kaimyninę šalį, aiškina savo tautiečiams apie prieš jį rengiamą provokaciją. Rengėjai – jo šalies specialiosios tarnybos, kurios ir žinias apie tą operaciją suteikia. Kaip tokia šalis atrodytų užsienio stebėtojams? Tad nekeista, kad užsienio šalių apžvalgininkams ir kilo klausimas, kas valdo Lietuvą. Galėtume klausti ir kitaip -- ar Lietuvoje esama veiksmingos valdžios.
Tokį skandalą sukėlusių Londono ar Paryžiaus merų politinė ateitis būtų labai aiški – jie ilgam dingtų nuo politinės scenos. Tačiau Lietuvoje veikia kitokios – magiškosios demokratijos jėgos, nes grįžęs meras jaučiasi esąs didvyris. A. Zuoko suduotą Lietuvos prestižui smūgį nebūtų galėjusi surengti jokia „Maskvos ranka“. Nebent...
Tad prezidento laukia rimtos Lietuvos nacionalinio saugumo ir mūsų šalies specialiųjų tarnybų veiklos problemos. Juolab kad artėjantys Seimo rinkimai tas problemas dar labiau didins.
