Socialdemokratų partijos pirmininkas ir Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas ūmai priėjo prie išvados, kas būdinga jo daugiametei veiklai. "Politika, kaip dabar įsitikinu, yra visiškai nešvarus dalykas", - pareiškė jis. Tikrai pribloškianti išvada. Pagal ją žmogus, atėjęs į vakarėlį purvinais batais ir subjaurojęs grindis, kaip niekur nieko gali pareikšti: "Vaje, kaip čia nešvaru!".
Parlamentinės tyrimo komisijos Brazauskui akivaizdžiai nepatinka. Užuot padėjusios valdžiai atrodyti stabiliai ir gražiai Lietuvos žmonių bei tarptautinės bendruomenės akyse, jos, bjaurybės, gadina įvaizdį. Maža to, jos verčia skaitytis su ta aplinkybe, kad tautai atstovaujantiems valdžios pareigūnams galioja ne tik administracinės ar ūkinės kompetencijos reikalavimai, ne tik prokuratūros bylų baigtis, bet ir politikos bei moralės normos, vertybių lygmeniu grindžiančios konstitucinę šalies santvarką.
Jei šalies įvaizdis būtų svarbesnis už politinį teisingumą, turėtume liautis kalbėję apie korupciją, viešųjų ir privačių interesų konfliktą, kitus apsukrių valdžios pareigūnų nusižengimus sąžinei ir įstatymui. Kaip sakė dabartinis premjeras, prasižengėliams reikia atleisti - juk gyvename krikščioniškoje visuomenėje.
Matyt, krikščionybė pagal Brazauską leidžia nekreipti dėmesio į Dievo įsakymus - nevogti, negeisti svetimo turto ir nemeluoti. Buvęs pirmasis komunistų partijos sekretorius iš anų laikų patirties greičiausiai nusprendė, kad tai per sunku. Šįmet išgirdęs iš prezidento Valdo Adamkaus apie oligarchiją, Brazauskas labai stebėjosi - kas jis toks, kuris šitaip šneka? "Aš nesuprantu šito", - sakė premjeras.
Šiomis aplinkybėmis Lietuvos valdžios institucijoms labai tiktų iškaba, puošusi vieną prekybos tinklą: "Patogu pirkti".
Brazausko Lietuva - tikra stebuklų šalis atsakomybės vengiantiems politikams ir jų valdiškiems pataikūnams. Esi susitepęs - apkaltini dėl visko politiką, sakydamas, kad ji purvina. Esi įtariamas negražiais darbeliais - užčiaupi burną įtarinėtojams, apeliuodamas į valstybės įvaizdį ir nesiskaitydamas su parlamentine opozicija. Ir jei galiausiai pasijunti priremtas prie sienos - prisimeni, kad krikščionybė liepia atleisti.
Nušalintojo prezidento Rolando Pakso gerbėjai, kaip ir Brazauskas, mėgo kalbėti apie tariamą krikščionišką atleidimą; be to, jie reikalavo "nemesti akmens", jeigu nesi be nuodėmės. Kitaip tariant, netirti galimų pažeidimų, jeigu nesi šventasis. Po šiais žodžiais premjeras šiandien veikiausiai pasirašytų.
Beje, Aloyzo Sakalo vadovaujamos parlamentinės komisijos darbą Brazauskas prieš porą metų išvadino politiniu "spektakliu". Dabar jo vadovaujami socialdemokratai ir jų politiniai sąjungininkai išsityčiojo iš teisėtų opozicijos pastangų steigti komisiją dėl "Draugystės" istorijų. Niekinti parlamentinių komisijų darbą - smagus ir dėkingas užsiėmimas, jei siekiama nedemokratiškai nusiteikusių visuomenės sluoksnių palaikymo. Kadaise tai buvo būdinga Vokietijos nacionalsocialistams.
Brazausko socialdemokratai akivaizdžiai nesistengia būti nei demokratais, nei "social-". Į valdžią jų atstovai ragina rinkti turtingus žmones. Ekonominė jų politika anaiptol nemažina turtinės diferenciacijos. Su dviem dešimtimis vietų Seime jie jaučiasi nusipelnę turėti savo premjerą ir didžiausią įtaką Vyriausybėje. Galiausiai saugodami savo pirmininką nuo demokratijos jie nusprendė, kad, jeigu jau reikia rinktis, pirmininkas - svarbiau.
Nežinia, kas patarė prezidentui dabartinėmis aplinkybėmis kalbėti apie stabilumą kaip didžiausią saugotiną vertybę. Toks patarimas primena genialią Dangutės Mikutienės idėją, kad opozicijos kritika valdžios atžvilgiu kenkia visuomenės sveikatai. Esą kai opozicija kritikuoja valdžią, sutrinka žmonių kraujotaka, keliuose padaugėja avarijų. Dabar susidaro įspūdis, kad prezidento aplinkoje pradėjo sklandyti panašios idėjos.
