Garsioji lietuvė operos žvaigždė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana šią savaitę baigė dainavimą Niujorko Metropolitano operoje, kur ji atliko Madalenos vaidmenį Džiordano operoje "Andrea Chenier" (dainavo 7 spektakliuose). Primadona taip pat dalyvavo susitikime su Niujorko lietuviais, kurį surengė klubas "Niujorkiečiai šalia mūsų".
Violeta Urmanavičiūtė mielai sutiko duoti interviu ir "Amerikos lietuviui". Kiek patrumpintą jį siūlome ir "Akistatos" skaitytojams.
- Gerbiama Violeta, gal pokalbį ir pradėkime nuo to atsitikimo, kai jus buvo mėginta nunuodyti. Ar toks neeilinis atvejis buvo vienintelis jūsų biografijoje, ar panašių pavojingų momentų pasitaiko ir dažniau?
- Na, kol kas, ačiū Dievui, vienintelis. Nenoriu minėti miesto, kur tai atsitiko, nes myliu tą šalį ir jos publiką. Maniau, kad tokios istorijos atsitinka tik romanuose ir filmuose. Iš tiesų net nežinau, kaip tai ir pavadinti. Per trumpą pertraukėlę rečitalio metu, koncertuodama, išėjau į užkulisius ir būdama labai ištroškusi priėjau prie mums, pagrindinių rolių atlikėjams, specialiai paruoštų taurių vandeniui. Čia pat atsidariau vandens butelį, įsipyliau jo į vieną iš taurių ir daug nežiūrėdama išgėriau. Tačiau tą pačią sekundę pajutau keistą skonį burnoje. Iš karto išspjoviau. Pamačiau, kad likęs vanduo taurėje buvo keistai žalios spalvos. O nenaudotoje taurėje šalia išvydau į ją įpiltą žalią indų plovimo skystį. Kai viską suvokiau, padėkojau Dievui, kad žmonių pavydas ar neapykanta nebuvo tokie dideli, kad man įpiltų kokios nors rūgšties. Tada užtektų sekundės, ir niekada nebegalėtum dainuoti. Nuo tol geriu tik savo atsineštą vandenį ir esu budresnė.
- Ar nesikreipėte į policiją, nebandėte aiškintis, kas ir kodėl tai padarė?
- Normaliomis sąlygomis, žinoma, būčiau kreipusis. Bet mano gyvenimas yra reglamentuojamas kontraktų. O kontraktas su kitu teatru vertė mane jau rytojaus dieną išskristi. Todėl kažką aiškintis tiesiog nebuvo laiko. Pasidžiaugiau, kad viskas laimingai baigėsi ir pamiršau. Apskritai aš savo gyvenime stengiuosi nematyti nei pykčio, nei pavydo. Kai pamatau, mėginu save įtikinti, kad tai susiję ne su manimi. Kitaip daryti tokią karjerą kaip mano būtų labai sunku. Tu tiesiog privalai būti aukščiau daugelio dalykų.
- Violeta, jūs koncertuojate pačiose žymiausiose pasaulio scenose. Vien Niujorko Metropolitano operoje esate užangažuota vaidmenims iki 2011 metų, tokiose operose kaip Verdžio "Aida" ir "Attila", Pučinio "Tosca" bei kitose.
Tačiau jau daugiau nei dveji metai nedainuojate Lietuvoje. Kodėl?
- Na, pirmiausiai tai aš nematau pastangų iš Lietuvos pusės. Mano tvarkaraštis labai užimtas ir suplanuotas keleriems metams į priekį. Iš kitos pusės, koks užimtas bebūtum, visuomet pasistengtum kažką padaryti dėl savo gimtos šalies. Lietuvoje pastaruoju metu turėjau keletą labai nemalonių atvejų, kai su manimi buvo pasielgta tiesiog nepagarbiai, jeigu ne blogiau. Tokie muzikiniai korifėjai kaip Valstybinis operos ir baleto teatras bei Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas simfoninis orkestras išleido mano įrašus su manimi net nepasitarę.
- Jau nekalbant apie honorarą?
- Ne, apie honorarą tai čia net nereikėtų kalbėti. Jie gerai žino, kad aš tokiais atvejais tikrai nieko nereikalauju. Tačiau elementarus padorumas reikalauja nors pranešti artistui, kad išleidžiami įrašai su jo balsu. O įdomiausia yra tai, kad už vieno iš tų įrašų padarymą aš pati netgi esu mokėjusi pinigus. Galėčiau galbūt bylinėtis, bet daugeliu atveju tos pastangos man kainuotų per daug energijos, o su kai kuriais piliečiais paprasčiausiai nesinori turėti daugiau reikalų.
- Iš tiesų visa ta istorija neatrodo labai civilizuotai.
- Na, civilizuotumu Lietuva šioje srityje dar tikrai nepasižymi. Čia yra išlikęs tas pats senas požiūris į dainininką - kaip į baudžiauninką, neturintį nei savo teisių, nei savo balso.
- Papasakokit, ar sunku rūpintis tokia karjera. Kaip jūs gaunate tokius kontraktus?
- Kaip ir visi dainininkai, aš turiu agentą, kuris viskuo rūpinasi. Mes, artistai, patys nieko nedarome. Tokia yra sistema. Kol tu esi nežinomas ar mažai žinomas, yra šiek tiek sunkiau gauti pasiūlymų dainuoti. Tada agentas išgirsta, kad ten ir ten reikia dainininko, skambina, siunčia medžiagą perklausai ir t.t. Kai tu sudainuoji vienoje ar kitoje rimtoje scenoje, jeigu gerai užsirekomenduoji, išsikovoji tam tikrą vardą - viskas pasidaro lengviau, teatrų direktoriai patys tavęs ieško.
- Violeta, jūs pastoviai nedirbate jokiame teatre. Ir niekada nedirbote. Dirbate tik pagal kontraktus. Ar tai nėra savotiška rizika - priklausyti tik nuo kontrakto? Ar ne paprasčiau dirbti kokiame nors teatre ir žinoti, kad vienokiu ar kitokiu atveju turi kažkokį darbą?
- Tam tikra prasme taip. Yra sakoma, kad jauniems artistams yra geriau dirbti teatre, saugiau jaustis, daug dainuoti ir taip augti. Tačiau aš kažkaip aplenkiau tą etapą. Nenorėčiau dirbti teatre ir dainuoti kas vakarą - tam aš esu per daug išlepus.
- Jūs minėjote, kad dabar jau turite užsakymų keleriems metams į priekį?
- Taip. Mano tvarkaraštis užpildytas 4-5 metams į priekį. Ir tai nepaisant to, kad aš kai kurių labai populiarių partijų iš viso atsisakau ir niekada nedainuoju.
- Kodėl?
- Yra operų, parašytų taip, kad jos labai gadina balsą. Jose dainininkas turi labai stipriai perkrauti balso stygas. Toks dainavimas greitai tuos pačius dainininkus ir "suėda". Anksčiau, kai gyvenimo tempas buvo gerokai lėtesnis, žmonės dainuodavo daug ilgiau. O dabar nieko nebestebina faktas, kad dainininkas pradeda "nusidainuoti" jau po 2-3 metų. Todėl aš, pavyzdžiui, nedainuoju Pučinio operoje "Turandot". Na, nebent nežinau, kas atsitiktų. Gal ateis toks momentas, kai aš jau nebeturėsiu ką prarasti, tada gal bus ir įdomu. Dar ir šį kartą manęs Metropolitane klausė: "Ar nežadi dainuoti "Turandot"? Deja, turiu atsakyti neigiamai. Nors kas ten žino, gal aš sugebėčiau ją išdainuoti nerėkdama ir nekenkdama savo balsui. Bet geriau dar nerizikuoti.
- Kaip jūs ruošiatės savo vaidmenims? Ar mokotės jų pati, ar samdote mokytojus?
- Jau daug metų aš turiu vieną vienintelį mokytoją, kuriuo pasitikiu - tai mano dainavimo profesorius Miunchene Josefas Loiblas. Tik jis man padeda ruoštis, ir tik jo patarimų aš klausau. Niekados nesimokiau pas įžymybes.
- Jūsų vyras Alfredas Nigras - taip pat dainininkas?
- Taip. Jis tenoras. Baigė La Skalos dainavimo akademiją. Mes kartu dainavome viename spektaklyje La Skaloje. Taip ir susipažinome.
- Ar jo darbas - irgi pagal kontraktus?
- Iš esmės taip. Tačiau dabar mes abipusiu susitarimu daugiau dėmesio skiriame mano karjerai. Bet Alfredo labai puikiai realizuojasi ir tame, kad man sekasi. Ir kai mano gyvenimas - ištisos kelionės: mėnuo viename mieste, mėnuo - kitame, Alfredo keliauja kartu. Tuo pačiu, keliaudamas ir prisitaikydamas prie miestų, kuriuose apsistojame, susiranda juose mokytojus ir dar vis kažką studijuoja. Šiaip jis dar tik neseniai baigė konservatoriją ir yra labai perspektyvus, turintis neeilinio grožio balsą tenoras. Iš tiesų jis iš dalies aukojasi, bet ta auka nėra skausminga. Mums per daug patinka būti kartu. Esame dainavę ir dainuosime vienoje scenoje ir ateityje, nors tai yra pakankamai sudėtinga dėl skirtingo repertuaro.
- Violeta, minėjote, kad jūsų namai - Miunchene. Kodėl savo "pagrindine baze" pasirinkote Vokietiją, ne Lietuvą?
- Kažkaip taip susiklostė, kad nuo pat 1991-ųjų, kai aš pirmą kartą atvažiavau į Vokietiją, apsistojau Miunchene, ten ir likau. Kaip aš sakau - ten sueina visi mano "galai". Ten visi draudimai, sveikatos apsauga, na ir aš tiesiog jau ten pripratau. Lietuvoje daugelis dalykų dar nėra taip sutvarkyti, kad iš ten galėtum daryti tokią judrią karjerą. Iš Miuncheno - labai patogu skraidyti. Beveik į visur yra tiesioginiai reisai.
- O ar nepasiilgstate ramybės ir sėslesnio gyvenimo būdo?
- Kur nepasiilgsi... Žinoma, pasiilgstu. Todėl, jeigu jau išpuola nors viena laisva savaitė - tada su Alfredu važiuojam į Pietų Italiją, kur turim namą - prie jūros, tarp pušų. Tada aš ilsiuosi. Tada niekas nebaisu - nei drėgmė, kuri neva kenkia balsui, nei vėjas... Tiesiog džiaugiuosi ramybe, kurios mano gyvenime kol kas labai nedaug...
- Ačiū jums ir sėkmės!
*** Violeta Urmanavičiūtė gimė Marijampolėje. Lietuvos konservatorijoje ji baigė dvi klases: 1986-aisiais - L. Grybauskienės fortepijono, o 1991-aisiais - V. Mikštaitės solinio dainavimo. Po to išvažiavo tobulintis į Vokietiją, gyvena Miunchene.
V. Urmanavičiūtė debiutavo 1993-iaisiais ir per trumpą laiką tapo vienu žymiausių pastarojo meto mecosopranų, ypač pagarsėjusi Dž. Verdžio bei R. Vagnerio operų vaidmenimis. Per maždaug 10 metų laikotarpį ji sukūrė daugiau nei 20 vaidmenų.
V. Urmanavičiūtė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu ir Lietuvos nacionaline premija, yra tarptautinių konkursų laureatė (1992 metais Barselonoje ir 1994 metais Strasbūre), o pernai paskelbta Marijampolės miesto garbės piliete.
