Amžinos Vėlinės moters gyvenime
Irena ZUBRICKIENĖ
- Likimas manęs nemyli, netgi už kažką baudžia - antraip niekaip negalima paaiškinti, kodėl skiria tokius žiaurius išbandymus, - sakė tris vaikus užauginusi, bet per porą pastarųjų metų du iš jų jau palaidojusi Jusevičių kaimo (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) gyventoja Leonarda Marija Jankauskienė (63 m.). - Tokios kasdienybės niekam nelinkiu: tik laidotuvės, gedulo mėnesiai, metinės, kapai, žvakės... Kasdien - lyg Vėlinės...
Svajojo apie auksines vestuves
Kadaise sutuoktiniai Jankauskai, prisimindami savo bendro gyvenimo pradžią, neretai pajuokaudavo, kad likimas juos turbūt bandęs - mat per ilgai draudęs patirti motinystės ir tėvystės džiaugsmą. Pirmuosius dvejus santuokos metus pora buvo bevaikė, nors atžalų labai norėjo. O paskui, anot Leonardos Marijos, lyg pilte pasipylė pamečiui gimę mažyliai - Gintautas, Virginija ir Arūnas.
- Gyvenome taip, kaip ir dauguma šeimų, - pasakojo L. M. Jankauskienė. - Jaučiausi esanti labai laiminga mama - mūsų vaikai augo sveiki, buvo linksmi ir traukdavo praeivių akį, nes buvo lyg trynukai - lyg sukirpti visi. Kasdienybė buvo įprasta - mūsų su vyru darbai, vaikų mokslai ir su tuo susiję rūpesčiai, paskui - jų meilės, vestuvės, anūkai...
Džiugioje šeimos kasdienybėje būta ir sunkių minučių. Pirmagimis Gintautas, būdamas aštuoniolikos, pas artimus žmones ardydamas seną kluoną, patyrė sunkią traumą - lūžęs stogas krisdamas jį prislėgė ir sulaužė dubens kaulus. Jaunuolis ilgai buvo gydomas ligoninėje, buvo neaišku, ar galės pakilti iš patalo. Tačiau Gintautas darė viską, kad neliktų nevaikštantis invalidas, ir jam pavyko. Anot motinos, daug kas jam tada sakė, kad ilgai gyvensiąs, jeigu jau sugebėjo pasipriešinti žiauriam likimo smūgiui.
Tėvams išgyvenimų netrūko ir dėl jaunėlio Arūno. Šis, tarnaudamas kariuomenėje, buvo patekęs į atominės elektrinės sprogimo sujauktą ir užkrėstą Černobylio zoną. Netrukus po to sūnus prapliko - tėvams buvo neramu, kad po kurio laiko tarnybos praeitis dar labiau kirs jam per sveikatą.
- Ir vis dėlto, kai su vyru šventėme sidabrines vestuves, džiaugėmės turį gausią šeimą - manėme ją esant laimingą. Retkarčiais pasvajodavome, kad tokiomis pačiomis nuotaikomis sulauksime ir auksinių vestuvių.
Pastarajai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes prieš pusantrų metų Leonardos Marijos vyras, iškankintas sunkios ligos, mirė. Tai buvo jau ne pirmos laidotuvės Jankauskų šeimoje.
Pirmagimį pražudė avarija
Šeimos pirmagimis Gintautas buvo labai muzikalus - jau nuo devynių mėnesių, kai tik pradėjo stovėti ir žingsniuoti, jis vis bėgdavo prie akordeono, kad mažais pirščiukais paliestų klavišą ir išgirstų garsą. Ūgtelėjęs berniukas grojo keliais instrumentais, dainavo Marijampolės miesto berniukų chore ir buvo jo solistas, vėliau krimto mokslus tuometėje J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje Kaune ir ruošėsi pragyventi iš muzikos.
Gintautas, anot motinos, šiek tiek blaškėsi rinkdamasis kasdienę gyvenimo duoną - dirbo tai policijoje, tai kultūros namuose. Ne vienerius metus akompanavo Lietuvoje išgarsėjusiam Marijampolės moksleivių humoro kolektyvui, nuolat grodavo vestuvėse.
Muzika Gintautą "nuginė" ir į užsienį. Pastaraisias metais jis buvo gatvės muzikantas Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje. Namiškiams pasakodavo, kad linksmina užsieniečius, poilsiaujančius kurortuose. Gintautas pabūdavo kokius tris mėnesius užsienyje, paskui sugrįždavo į gimtinę - čia praleisdavo pusmetį ir vėl išvykdavo. Motina žinojo, kad sūnui gerai sekasi: grįžęs jis įsigijo butą, jį remontavosi ir ruošėsi antrajai santuokai - su drauge Sigita jau auginosi sūnelį. (Gintauto pirmagimė duktė iš pirmosios santuokos jau pilnametė, gyvena užsienyje.)
2004-ųjų ruduo Gintautui (41 m.) buvo lemtingas. Sugrįžęs iš užsienio į Lietuvą, vyras ketino po poros mėnesių vėl išvykti. Vieną lapkričio pradžios vakarą jis, pakviestas giminaičių, savo automobiliu "VW Golf" nuvyko pasisvečiuoti į netolimą Brazavo kaimą. Naktį, vežant trijų asmenų kompaniją, Gintauto vairuojama mašina tiesiame kelyje staiga trenkėsi į priešais ta pačia kryptimi važiavusį krovininį automobilį "Iveco" ir beveik visa po juo palindo. Avarijos pasekmės buvo tragiškos: iškart žuvo "golfo" vairuotojas Gintautas ir kartu važiavusi keleivė. Dar du šios mašinos keleiviai patyrė sunkias traumas.
Tragedija įvyko mirtinomis avarijomis pagarsėjusioje Lietuvos ir Lenkijos pasienio teritorijoje, ties Brazavo kaimu, kur vietos gyventojai jau nebesuskaičiuoja eismo nelaimių ir žūčių. Gintauto motina, negalėdama patikėti, kad avariją sukėlė pats Gintautas, anot pareigūnų, lemiamu momentu buvęs nedėmesingas ir nesilaikęs saugaus atstumo, ir po dvejų metų tebesvarsto, jog tragišką lemtį tuokart galėjo prišaukti galbūt techniškai netvarkingas automobilis. Moteris stebisi, kad "užsienius išvažinėjęs" sūnus, nebuvęs didelio greičio mėgėjas, netikėtą mirtį rado Lietuvoje...
Jaunėlis paskendo matant artimiesiems
Kito sūnaus žūtis motinai atrodo dar keisčiau ir mįslingiau - tarsi būtų įrodymas, kad likimo skirto fakto niekas negali išvengti.
Jankauskų jaunėlis Arūnas, nuo vaikystės pamėgęs techniką ir be vargo iš dalių sutverdavęs motorinį dviratį ar net ekskavatorių, ne vienerius metus dirbo vairuotoju. Vyras taip pat buvo neabejingas muzikai - gitaristas. Ir vienas, ir kartu su broliu grodavo vestuvėse, o kartą, nebeturėdamas nuolatinio darbo, buvo išvykęs su Gintautu ir į Vokietiją. Šioje šalyje Arūnui nepasisekė - jis patyrė avariją: einantį per gatvę jį kliudė ir partrenkė automobilis. Nelaimėlis į gimtinę parvyko sunkiai sužalota galva. Arūnas susveiko, tačiau vis nerimaudavo, kad likęs skolingas už gydymą Vokietijoje - gaudavo oficialius raginimus atvykti ir įsidarbinti, kad sumokėtų skolą. Tačiau intensyviai dirbti po patirtos traumos Arūnas nebegalėjo.
Leonardos Marijos manymu, prastoms Arūno nuotaikoms turėjo įtakos ir brolio Gintauto žūtis. O po pusmečio, palaidojus brolį, teko laidoti ir tėtį - šio ir taip buvusi prasta sveikata po pirmagimio Gintauto netekties visiškai suprastėjo.
- Arūnas buvo išsituokęs su žmona, jo dabar jau pilnametis sūnus gyvena Marijampolėje, tad mudu abu su Arūnu ir gyvenome, - pasakojo L. M. Jankauskienė.
- Negaliu slėpti: Arūnas išgerdavo, nes, matyt, per dideli sunkumai slėgė jo sielą ir mintis. Bet aš niekada nepagalvojau, kad stovėsiu ir prie šio sūnaus kapo duobės.
Arūnas (40 m.) žuvo šių metų liepos 28-ąją - paskendo Jusevičių kaime esančiame ežere. Ši nelaimė labai sukrėtė Arūno motiną, seserį ir dukterėčią, nes vyriškis paskendo, galima sakyti, joms matant. Mat visi buvo atėję išsimaudyti itin karštą vasaros dieną. Iš pradžių Arūnas nelipo su moterimis į vandenį - liko ant kranto. O kai moterys išlipo, išsimaudyti panūdo ir jis. Užtraukęs populiarios dainos frazę, Arūnas įlipo į vandenį ir paėjėjęs pradėjo plaukti. Kelias akimirkas niekas nestebėjo besimaudančiojo, nes niekas nenujautė nelaimės. Staiga Arūno sesuo, sumaniusi vėl paplaukioti ir pažvelgusi į tolį, pradėjo rėkti, kad brolis nuplaukęs per toli ir pradingęs - jis skęsta...
Skenduolio kūną, jo ieškoję apie porą valandų, ištraukė atvykę profesionalūs narai. Jie teigė, kad nelaimėlis buvo įsipainiojęs į ežero žoles bei žvejų sumerktas meškeres, ir spėliojo, kad netinkamu momentu vyras gurkštelėjęs vandens. Kaip vėliau sakė teismo medicinos ekspertas, Arūną pražudė visai nedidelis kiekis ("kaip du šaukštai") vandens - nelaimėlis užduso.
Liko tik kapai ir nuotraukos...
Du netikėtai žuvusius savo sūnus palaidojusi L. M. Jankauskienė stiprybės kurį laiką sėmėsi iš nenuspėjamos ir margos kasdienybės su trimečiu anūku Justuku, Gintauto sūneliu, kurį pastaruoju laiku beveik metus viena augino. Mažylio motina, žuvus Gintautui, vėl išvyko į užsienį. Močiutė labai tikėjosi, kad anūką augins tol, kol pajėgs, bus oficiali jo globėja. Tačiau neseniai Justukas kartu su jo pasiimti atvažiavusia savo motina išvyko į Angliją. Leonarda Marija nepuoselėja vilčių, kad dabar ją ir Justuką skirs tik atstumas - moteris suvokia, kad nuotolis bei reti pasimatymai be gailesčio garina ir jausmus, šilumą.
- Kartais pagalvoju, kodėl likimas man toks žiaurus, bet atsakymo nerandu, - vartydama gausybę buvusios laimingos šeimos nuotraukų kalbėjo L. M. Jankauskienė. - Gal esu priversta kentėti dėl kokio nors giminės prakeiksmo? Žinau, kad mano močiutė kadaise palaidojo net tris savo vaikus iš septynių - gal ir man skirta jos lemtis? Apskritai mūsų giminėje buvę ir yra daug nelaimių - tai laidotuvės, tai sunkios ligos, invalidumai.
Moteris teigė niekada nenujautusi savo sūnų žūčių - tik Arūnas po vyresnėlio žūties ne kartą buvo sakęs, kad "greitai pateks pas brolį", nes sapnuodavo, lyg būtų įkyriai kviečiamas Gintauto būti kartu.
Dabar pensininkei L. M. Jankauskienei beliko tik duktė Virginija (42 m.) ir jos šeima, gyvenanti kaimynystėje. Taip pat - artimiausių žmonių kapai, prie kurių nuolat gedinčią moterį traukte traukia pabūti. Tris vaikus užauginusi ir keturių anūkų sulaukusi motina bei močiutė labai norėtų, kad sūnų ir vyro netektys būtų paskutinieji skaudžiausi jos gyvenimo faktai.
- Gyvenimas užmėtė mane savo klaidomis - kitaip negaliu pasakyti, - sakė L. M. Jankauskienė. - Vaikai turi laidoti savo tėvus, o ne atvirkščiai.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- L. M. Jankauskienė - du žuvusius sūnus palaidojusi motina
- Gedinti motina mėgsta vartyti praeities džiaugsmą liudijančias šeimos nuotraukas
- Trys pamečiui gimę Jankauskų vaikai augo "kaip vieno sukirpimo". Dabar gyva likusi tik Virginija
