Politikos tęstinumo ir stabilizavimo motyvas šiame diskusijų dėl premjero etape buvo mažiau girdimas ir ne toks įkyrus kaip tada, kai buvo svarstoma Zigmanto Balčyčio kandidatūra: šis buvo patikėjęs, kad darbų perimamumas ir įpėdinystė bus pakankamas pagrindas tapti premjeru, tačiau to nepakako, ir ne tik – vis dėlto jis labiau panašus į uolų tarnautoją, ne politiką.
Gediminas Kirkilas atrodė atviresnis idėjoms ir siūlymams, parlamentarų pastaboms, t.y. demonstravo savo politinę patirtį ir lankstumą. Žinoma, palyginti su Algirdu Brazausku, jis yra jau kitos kartos politikas, bet suformuotas tos pačios komunistinės nomenklatūros tradicijos, tik pasižymintis modernesniu kalbėjimu ir supratimu.
Tačiau jis nėra vienas, už jo SDP, išaugusi iš komunistinės terpės, jos maitinta. Taigi esminis klausimas, ar G. Kirkilas sugebės daryti tokią įtaką savo partijai, kaip ją valdė jo pirmtakas – panašu, kad joje turėtų užvirti aštrios vidinės diskusijos ir konkurencija dėl pozicijų.
Akivaizdu ir kitkas: šiai partijai būdinga griežta disciplina ir paklusimas vadovybei, todėl tikėtina, kad įmanoma jos konsolidacija apie būsimą partijos vedlį. Šia prasme SDP laimėjo strateginį mūšį dėl savo ateities ir būsimų, eilinių rinkimų: G. Kirkilo premjeravimo sėkmė – partijos sėkmė, natūraliai pasikeičiant jos lyderiams, sureikšminant G. Kirkilo pozicijas ir sudarant galimybes jam išryškėti.
Žinoma, daug ką lems jo komanda, pirmiausia Vyriausybė, jos nariai, jų gebėjimas atlaikyti valstybės biurokratijos pinkles ir išlikti savarankiškai veikliems, nepriklausomiems reformatoriams, įvairių sektorių permainų iniciatoriais.
Premjeras patenka į gana sudėtingą Lietuvos vidaus padėtį bei įvairių sričių įsisenėjusių problemų raizgalynę. Sveikatos paslaugos įvertintos kaip prasčiausios ES šalyse. Socialinės paramos ir pensijų sistema, nepaisant buvusios ministrės Vilijos Blinkevičiūtės populiarumo, nereformuojama ir tapusi elementaria buhalterija eina į nežinia, skurdindama trečdalį mūsų piliečių. Valstybinių brandos egzaminų skandalas apnuogino švietimo skaudulius, aukštojo mokslo stagnacija. Per lėti inovacijų ir verslo plėtros bei žinių visuomenės tikslų įgyvendinimo tempai. Grėsmingi regionų vystymosi atotrūkiai ir t.t. O dar naujoji ES paramos perspektyva ir lėšų investavimo tikslingumas, Šengeno sutartis, pasirengimas įvesti eurą ir su šiais uždaviniais susijusių problemų sprendimai. Energetikos sektorius, komunikacijų tinklai su Vakarais – kiek daug vangiai sprendžiamų klausimų, labai svarbių mūsų valstybės saugumui.
Apskritai lauktina iš būsimos Vyriausybės naujesnio ir modernesnio požiūrio į Lietuvos plėtros tikslus, jos galių ir galimybių stiprinimą. Netrukus paaiškės, kokia bus naujoji Vyriausybės strategija: kaip nors ištempti kadenciją ar siekti pokyčių, kurie lemtų sėkmingesnę Lietuvos žmonių ateitį?
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
