Manoma, kad lunatikai (arba kitaip - nakvišos) pasirodė dar gerokai prieš žmonijai išrandant raštą ir tik todėl niekas negalėjo užfiksuoti šio įdomaus reiškinio anksčiau. Lunatizmas - tai gana retas miego sutrikimas, galintis būti net pavojingas.
Vyrų miegas kietesnis
Bene pirmasis lunatizmo liudijimas priskiriamas senajai šumerų valstybei. Jei tikėsime mus pasiekusioms žinioms, viena vietinė princesė dėl savo keistų įpročių taip ir negalėjo ištekėti. Mat mėnesienos naktimis ji išeidavo ant plokščio karaliaus rūmų stogo ir ilgai stovėdavo ant paties kraštelio. Vėliau ji sugrįždavo į savo miegamąjį, o ryte nieko neatsimindavo.
Panašių istorijų retkarčiais galima aptikti senovės Egipto papirusuose, romėnų analuose, graikų poetų ir filosofų kūriniuose. Beveik visuomet sapnuodamos klaidžiodavo moterys, tad galima spėti, jog jau tuomet vyrai miegodavo kiečiau. Viena romėnų mergina, pati to nežinodama, naktį užsuko į savo svajonių jaunikio miegamąjį. Žinia, jog nebūdama lunatike, ji niekuomet nebūtų taip pasielgusi, tačiau veikiama mėnulio... Vestuvės buvo iškilmingos ir linksmos, nors nieko nežinoma, ar jaunamartė ir toliau tęsė savo naktines iškylas.
Viduramžiais Europoje lunatizmas buvo pavojingas: nakvišas galėjo apšaukti raganomis arba "gailestingai" nuskandinti. Garsusis vadovėlis inkvizitoriams "Raganų kūjis" žmones, vaikštinėjančius sapnuojant, vertino kaip nelabosios dvasios apsėstuosius ir rekomendavo atitinkamai su jais elgtis. Tad nelaimingųjų lunatikų giminaičiai akylai stebėjo savo artimuosius ir stengėsi jų neišleisti iš namų net visiškai tamsiomis naktimis.
Vaikus apkaltino vagystėmis
Septynioliktame amžiuje papročiai tapo švelnesniais. Išaiškėjo, kad lunatikėmis būna ne tik moterys, bet ir vyrai. Praėjusį šimtmetį Rusijoje užregistruotas kuriozinis atvejis, siejamas su pinigais. Vienas turtingas dvarininkas medžioklės metu nukrito nuo arklio ir smarkiai susimušė galvą. Vyriškis pasveiko, tačiau, kai danguje pasirodydavo mėnulio pilnatis, jis beveik visuomet išeidavo iš namų ir traukdavo per parką į seną pavėsinę. Niekas nežinojo, ką jis ten veikdavo, nes baudžiauninkai nesiryžo sekti pono. Kiek vėliau lunatikas paeiliui išvarė iš namų du savo sūnus ir dukrą, apkaltinęs juos vagyste. Dvarininkaitę mylintys valstiečiai apie jos tėtušio keistenybes papasakojo vietinės valdžios atstovams. Šie, padedami gydytojo, aptiko, kad dvaro savininkas nakvišumo priepuolių metu po pavėsinės grindimis įrengė slaptavietę, į kurią naktimis nešdavo savo pinigus. Kadangi lunatikas vėliau nieko neatsimindavo, tai ir apkaltino vagystėmis savo atžalas.
Prabudo vesdama ožką
Šiuolaikiniai lunatikai dažniausiai elgiasi nepiktybiškai: vidurnaktyje pradeda namų ruošą savo bute ar išeina į balkoną (rečiau - ant stogo) ir ilgam apie kažką susimąsto. Kartais tokiems pasivaikščiojimams jie apsirengia, o kartais klaidžioja vilkėdami taip, kaip atsigulė į lovą. Artimiems žmonėms tokios keistenybės nemalonios, o atsitiktinius liudininkus net gali traumuoti morališkai.
Bet būna ir kitaip. Nedidelio provincijos miestelio mėnesienos kiek apšviestoje gatvėje budėjęs policininkas išvydo keistą reginį: moteris tipeno gatve vilkėdama tik ilgus naktinius marškinius, o paskui save tempė virve pririštą ožką. Sunerimęs pareigūnas priėjo prie keistuolės ir paklausė, ar ši turinti dokumentus. Šiaip jau teisėtas klausimas apie dokumentus šį kartą buvo užduotas visiškai nelogiškai, nes net iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad moteris reikalaujamų dokumentų neturėjo kur įsikišti. Tačiau klausimas buvo ištartas pačiu laiku, nes keistoji pilietė staiga sustojo, krūptelėjo, atmerkė akis ir, suvokusi kur besanti, kaip atrodanti, nubėgo šalin. Žinia, jog pareigūnas šią keistą istoriją išnarpliojo iki galo - paaiškėjo, jog nuosavame namelyje gyvenanti moteris jau kelias dienas su vyru karštai aptarinėjo, parduoti ožką ar ne. Moteris užsispyrė, kad ožką reikia parduoti, o vyras įtikinėjo ją dar palaikyti. Sutuoktiniai taip ir nesutarė, tad besiginčijant pernelyg įsiaudrinusi žmona į turgų susiruošė tiesiog sapne. Ožką vis dėlto pardavė, o moterį išgydė - šis atvejis pasirodė vienkartinis ir nepavojingas.
Gudri meilužė
Tačiau ne visos istorijos apie lunatikus tokios juokingos. Vieną rytą prabudęs vyras šalia savęs lovoje išvydo nudurtą žmoną. Vyriškis žinojo, kad serga lunatizmu, tačiau iki tol tai pasireikšdavo tik tuo, kad eilinio priepuolio metu po kelias valandas prastovėdavo balkone ir vėl sugrįždavo į lovą. O čia - žmogžudystė. Po pirminės įvykio vietos apžiūros, abejonių lyg ir nekilo. Ant žmogžudystės įrankio - virtuvinio peilio - aptikti įtariamojo pirštų antspaudai. Vyriškis buvo uždarytas į areštinę ir pasikorė nelaukdamas tyrimo pabaigos. Tačiau tyrėjai nustatė, kad jo žmoną nužudė neseniai įtariamojo palikta meilužė, kuri po to meistriškai sufalsikavo įkalčius. Moteris žinojo apie buvusio draugo keistenybes ir jomis pasinaudojo. Beje, dviejų lavonų savo sumanytame scenarijuje buvusi meilužė nebuvo suplanavusi. Ji tikėjosi, kad ją palikęs vyriškis atsidurs psichiatrinėje ligoninėje arba pataisos namuose. Bet, į pataisos namus teko keliauti jai pačiai.
Pusiau atmerktomis akimis
Lunatizmas - tai pakitusi sąmonės būsena, kai vienu metu pasireiškia ir miego, ir būdravimo fenomenas. Kaunietė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Zita Alseikienė "Akistatai" sakė, kad, medicinos tyrimų duomenimis, polinkis į lunatizmą būdingas maždaug 18 procentų žmonių, nors tik apie 1 procentui gyventojų priepuoliai kartojasi reguliariai. Bent kartą gyvenime lunatizmo priepuolį yra patyręs kas dešimtas. Anot gydytojos, nakvišumas pasireiškia tuo, kad dažniausiai per pirmąjį miego periodo trečdalį žmogus atsikelia iš lovos ir vaikščioja. Tuo metu jo sąmonės, reaktyvumo ir motorinių įgūdžių lygis yra žemas. Į lovą lunatikas dažniausiai sugrįžta pats arba švelniai padedant artimiesiems. Nors paprastai priepuolio metu asmuo atlieka tik nesudėtingus veiksmus: atsisėda lovoje, atsistoja, vaikšto ratu, tačiau jis gali elgtis ir sudėtingiau: praustis, valgyti, apsirengti ar nusirengti, ruošti maistą, užsiimti meile, groti ar net vairuoti automobilį. Paprastai tuo metu lunatiko veido išraiška bereikšmė ar nustebusi, akys pusiau atmerktos.
Žadinti ar ne?
Zita Alseikienė teigia, jog tvirtų įrodymų, kad lunatizmui turi įtakos mėnulio fazės, nėra iki šiol. Kai kas teigia, kad nakvišumas atsiranda po patirtų traumų, pergyventų stiprių stresų, ar kaip kai kurių ligų (tokių kaip epilepsija) šalutinis padarinys. Dažniausiai vaikščiojimas naktimis pasireiškia ne dažniau kaip kartą per mėnesį ir didesnės žalos pacientams bei kitiems asmenims nepadaro. Tačiau sunkesniais atvejais priepuoliai kartojasi kasnakt ir trikdo žmogaus psichologinę būseną. Tuo metu lunatikas silpnai reaguoja į aplinkinių bandymus jį paveikti ar bendrauti, sunku jį pažadinti. Ko nors paklaustas, dažniausiai atsako vienu žodžiu ar kažką neaiškiai sumurma. Ryte prabudęs žmogus nieko neatsimena arba pasakoja apie miglotai prisimenamas pavojingas situacijas, į kurias neva buvo patekęs. Iš kitų sužinojęs apie savo elgesį, kurio neprisimena, asmuo gali sutrikti, jausti gėdą, pyktį, nerimą, sumišimą. Nors manoma, kad per miegus vaikštantis žmogus negali susižeisti, tačiau apie procentas lunatikų susižeidžia dėl pusiausvyros sutrikimų ar vikrumo stokos. Ar priepuolio ištiktą žmogų galima žadinti, medikai tebesiginčija. Mat tai gali paskatinti išsiveržti viduje sukauptą agresiją ir artimieji gali patekti į bėdą. Kai kuriais atvejais smurto prasiveržimai nakvišumo epizodų metu gali baigtis net žmogžudyste, todėl labai svarbu laiku kreiptis į medikus ir laikytis jų rekomendacijų. Kiti specialistai pataria lunatizmo priepuolio ištiktąjį švelniai paimti už rankos ir nuvesti atgal į lovą.
Rado dėžėje
Ypač nederėtų išleisti klajoti lunatizmo priepuolių ištiktų vaikų, nes jie, skirtingai nei suaugusieji, dažnai nesugrįžta ten, iš kur išėjo. Vienas berniukas reguliariai naktimis nusigaudavo į prieškambarį ir įlipdavo į ten stovėjusią didelę senovinę skrynią. Pirmą kartą tai sukėlė net namiškių sąmyšį, nes "dingusį" vaiką jie aptiko tik atsitiktinai. Vaikui augant panašūs priepuoliai liovėsi, juo labiau kad šeima persikėlė į naują butą, kur senoji skrynia nebetilpo.
Vaikams lunatizmas pasireiškia gerokai dažniau nei suaugusiems, paprastai ankstyvame amžiuje iki lytinio brendimo, maždaug nuo 6 iki 12 metų. Priepuoliai dažniau kamuoja berniukus. Nustatyta, jog vieną ar kelis lunatizmo priepuolius patiria iki 30 procentų sveikų vaikų. Dauguma vaikų šių bėdų savaime "atsikrato" paauglystėje. Rečiau vaikystėje prasidėję priepuoliai kartojasi ir suaugus.
Manoma, kad fiziologinis vaikų nakvišumo pagrindas yra ilga gilaus miego trukmė. Santykinai didelę dalį vaikų miego sudaro gilusis miegas. Normalus miego ciklas sudarytas iš skirtingo gilumo miego fazių - nuo lengvo mieguistumo iki gilaus miego. Išskiriamos keturios lėtojo miego fazės ir viena "greitų akių judesių" faze vadinama paradoksinio miego stadija. Per naktį pasikeičia keli tokie ciklai. Lunatizmas dažniausiai pasireiškia, kai žmogus miega giliausiai ir nieko nesapnuoja - per trečią ir ketvirtą gilaus miego fazę.
Daugelis sergančiųjų lunatizmu šį sutrikimą yra paveldėję iš savo tėvų arba šis sutrikimas vargino jų dėdes bei tetas. Pastebėjus lunatizmo požymius patariama kuo greičiau kreiptis į specialistus. Ne visos nakvišumo formos pripažįstamos liga ir gydomos psichotropiniais vaistais. Kartais atsikratyti nepageidaujamų klaidžiojimų miegant pavyksta po gydytojų suteiktos psichologinės pagalbos ar kelių hipnozės seansų.
