Žilvinas VIZGIRDA
Vakar Rusijoje buvo paskelbtas gedulas. Visa šalis gedėjo žuvusiųjų per teatro, kurį su visais žiūrovais kaip įkaitais buvo užėmę čečėnų kovotojai, šturmą. Žuvusių įkaitų skaičius nuolat auga, nes daugelis jų apnuodyti nežinomos sudėties dujomis, dalis dar ir šiandien guli reanimacijos palatose. Rusijos prezidentas V. Putinas, išvadavimo operaciją įvertinęs kaip sėkmingą, atsiprašė žuvusiųjų artimųjų už tai, kad nesugebėjo išsaugoti visų gyvybių. Nors iš pradžių buvo skelbiama, kad tarp užsieniečių įkaitų žuvusių nėra, tačiau jau po šturmo ligoninėje mirė Olandijos pilietė, mergaitė iš Kazachijos. Paskutiniais duomenimis, Dubrovkos ir Melnikovo gatvių sankryžoje esančiame teatro pastate buvo nukauta 50 teroristų (32 vyrai ir 18 moterų).
Šturmas
Ir rusai, ir specialistai ir užsienio vieningi - išvadavimo operacija pasisekė. Paprastai sėkminga laikoma operacija, per kurią žūsta iki 10 procentų įkaitų. Maskvoje šis procentas gal kiek ir didesnis - žuvusių įkaitų skaičius jau pasiekė 118. Skirtingai nei kitais kartais, rusai šį kartą panaudojo naujausias turimas priemones - bemat paralyžiuojančias dujas. Vienas iš įkaitų pasakojo: "Kai buvo sušaudyti pirmieji įkaitai, salėje pasklido dujos. Aš mačiau, kaip ant scenos sėdėjęs teroristas pašoko ir pabandė užsidėti respiratorių, tačiau nespėjęs nugriuvo". O štai ką papasakojo specialaus būrio karininkas: "Mūsų nuomone, viskas buvo įvykdyta kaip iš natų. Svarbiausia - mums pasisekė laimėti psichologinį karą. Specialiai paskleidėm gandą, kad 3 valandą nakties pradėsime šturmą. Teroristai laukė valandą, kitą, pašaudė save nuramindami, bet šturmo nebuvo. Jie atsipalaidavo, o 5 valandą mes pradėjome. Per ventiliacijos angas buvo paleista dujų, kelios granatos su dujomis įmestos į salę. Svarbiausia - mums pasisekė likviduoti mirtininkes. Per skyles sienose mūsų kariai įėjo į salę ir sušaudė miegančius teroristus. Tiesiai į smilkinius. Suprantu, kad tai žiauru, bet kai ant žmogaus kabo du kilogramai sprogmenų, kitos išeities nebuvo".
Vidaus reikalų ministro pavaduotojo V. Vasiljevo žodžiais, buvo veikiama ne pagal planą, nes teatre po to, kai buvo sušaudyti pirmieji įkaitai, kilo panika. Tačiau sprendimas šturmuoti buvo teisingas.
Kare kaip kare
Teatrą užgrobę čečėnai save vadino šachidais - mirtininkais. Jie pateikė vienintelį reikalavimą - išvesti kariuomenę iš Čečėnijos ir užbaigti karą. Jau iš pat pradžių visiems buvo aišku, kad to nebus. Tai suprato ir patys teroristai, todėl vedė derybas, paleisdavo tai vieną, tai kitą įkaitą ir ieškojo atsitraukimo kelių. Ir vėlesni įvykiai parodė, kad čečėnai, neužmigę nuo dujų, puolė gintis atsišaudydami, o ne sprogdintis. Norint susisprogdinti tikrai buvo įmanoma suspėti, tačiau keli teroristai, užuot paspaudę mygtuką ar ištraukę granatos žiedą, puolė gelbėtis ir bėgo įsimaišę į panikos apimtos įkaitų minios būrį. Visiems aišku, kad tas triukšmas buvo organizuotas aukštesnių jėgų, nusprendusių paaukoti šituos jaunus žmones, kurie irgi tapo savotiškais įkaitais.
Čečėnai nuo pat pirmo karo pradžios grobė įkaitus tiek Rusijoje, tiek užsienyje, tačiau savo tikslo nepasiekė. 1995-ųjų birželį Š. Basajevo vadovaujami kovotojai Budionovske užgrobė ligoninę ir paėmė įkaitais daugiau nei 1 000 žmonių. Tada išlaisvinimo operacijoje žuvo daugiau nei 100 žmonių, bet čečėnams buvo leista pasitraukti. Po kelių mėnesių panaši operacija buvo pakartota Kizliare. S. Radujevo vadovaujami kovotojai irgi užgrobė ligoninę. Per šturmą žuvo 78 žmonės. Vėliau S. Radujevas buvo sugautas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Mažesnių įkaitų grobimo atvejų, reikalaujat nutraukti karą, buvo dešimtys. Tačiau tikslo čečėnai nepasiekė. Netgi atvirkščiai. Pasaulio visuomenė, pavargusi nuo terorizmo, čečėnus ima lyginti su O. bin Ladeno teroristais. Pasaulis buvo priblokštas, vėl visi prakalbo apie Čečėniją, tačiau ji dabar turi daug daugiau priešininkų nei iki išpuolio Maskvoje.
Našlių maištas
Žiūrint iš čečėnų pusės, pasiteisinimą dėl tokio akto irgi surasi. Su žemėmis sulyginta beveik visa respublika, žuvusių ar dingusių be žinios - iki 300 000 čečėnų. O kai žmogui nėra ko prarasti, jis pasiruošęs bet kam.
Jau tikrai žinoma, jog viena iš juodai apsirengusių moterų su sprogmenimis apie juosmenį buvo žuvusio čečėnų lauko vado Arbio Barajevo žmona. Pastarąjį praėjusiais metais per specialią operaciją nukovė Rusijos pajėgos. Movsaro Barajevo, vadovavusio operacijai Maskvoje, dėdė buvo pagarsėjęs žiaurumu daugelį mėnesių grobdamas įkaitus ir prekiaudamas vergais. Gautais pinigais jis finansavo kovą su Rusijos kariuomene. Kalbama, kad 1998 metais jis pats nukirto galvas kai kuriems iš trijų pagrobtų britų ir Naujosios Zelandijos piliečiui nužudytiems Čečėnijoje.
Rusų žurnalistai, apsilankę kaime, kuriame gyveno Barajevai, nustebo sužinoję, kad kaimo gyventojai palaiko čečėnų teroristus ir gailisi, kad jie ne su jais.
- Aš taip pat galėčiau susisprogdinti, kad tik grąžintų mano sūnų, - sako Aset Abubakarova.
Jos sūnus prapuolė gegužės mėnesį. Po to, kai rusų kariuomenė iš jų kaimo "valė" kovotojus. Kai kariškiai paliko kaimą, pakraštyje buvo rasti 9 jaunų žmonių lavonai, o dar 16 dingo be žinios.
Čečėnijos muftijus Achmedas Chadži Šamajevas interviu kalbėjo:
- Rusai sako, kad Čečėnijoje veikia tik mažos banditų grupuotės. Iš tikrųjų kovotojų gretos nuolat auga. Jaunimui, nenorinčiam kęsti pažeminimus, tik vienas kelias - imti ginklą į rankas ir kovoti už šalies laisvę. Pagal mūsų papročius, moterys turėtų sėdėti namuose, o jos išėjo į džihadą - šventąjį karą. O ką joms daryti? Aš pažįstu tokią vieną moterį, kurią rusai privertė paimti ginklą. Jos vyrą ir sūnų užmušė, ją pačią išprievartavo. Jai jau nėra ką prarasti. Belieka tik kerštas. Vien iš mano kaimo kariauja 32 čečėnės.
Tarp Maskvoje nušautų čečėnių moterų - kelios žuvusių karo lauko vadų žmonos, jaunos merginos, palaidojusios sužadėtinius, brolius ir tėvus. Jos neturi ko prarasti ir troškimas mirti yra didesnis už norą gyventi. Tad kol tęsis karas Čečėnijoje, tol tęsis ir teroro aktai. Juolab kad patys čečėnai dar prieš kelerius metus sakė, jog kova persikels ir į Rusijos miestus. Rusijos prezidentas V. Putinas yra derybų su čečėnų kovotojais priešininkas ir nežada nutraukti karo šalyje, kurią jis laiko savo teritorija. Todėl ir terorizmui jo šalis turi būti pasiruošusi.
Rusijos sostinė, patyrusi šoką, grįžta prie normalaus gyvenimo ritmo. Čečėnijoje ir toliau kasdien aidi šūviai. O jos draugų tarpe rusų, pasiruošusių politiniais sprendimais išspręsti tautos likimą, tikriausiai dar sumažėjo. Tyli ir pasaulis, nors įkaitais paimti ne kinoteatro, bet visos šalies žmonės.
