Tyrimais nustatyta, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų (ypač vyresnių, kaip 50 metų) yra nusivylę gyvenimu. Kodėl?
- Kaip turi keistis gyvenimas, kad nusivylusiųjų sumažėtų? Ar tai įmanoma?
Leonora Rutkauskienė, bedarbė:
- Vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės gyvenimu nusivilia dažniausiai todėl, kad praradę darbą jau nebegali surasti kito. Pagyvenusiems žmonėms jau nebeužtenka jėgų eiti į gatves plėšti ir žudyti kitų, todėl dažnai nusižudo patys. Bandžiau įsidarbinti net valytoja, tačiau sužinojęs, kad man jau per keturiasdešimt, darbdavys atsakė neigiamai. Juokinga kalbėti apie vyrų ir moterų lygių teisių galimybes, kai egzistuoja tokia jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių nelygybė. Mes niekam nereikalingi ir seniai valdžios pasmerkti prarasti kruvinu prakaitu uždirbtus butus, už kuriuos jau nebepajėgiame išsimokėti, bei gyvenimą užbaigti sąvartyne.
Kažin ar įmanoma ką nors pakeisti geresne linkme, nes ir Darbo birža visiškai nesuinteresuota žmonių įdarbinimu, o savo pareigas atlieka tik formaliai. Reikalaujama trišalės sutarties, kurios paprastai nesutinka pasirašyti joks darbdavys. Jei ne vaikų pagalba, tikrai neišgyvenčiau. Tačiau kaip sunku būnant darbingai priimti paramą iš pardavėja po 12 valandų per dieną nešildomose patalpose dirbančios dukters. Jei valstybė nesugeba įdarbinti visų darbingų piliečių, tai bent turėtų nuo darbo praradimo dienos mokėti sovietmečiu seniai jau užsidirbtas pensijas, neatsižvelgiant į tai, ar jau sukako pensinis amžius.
Dalia Žitinevičienė, kirpėja:
- Mano manymu, žmonės nusivylę dėl bendros ekonominės padėties, nes jiems reikia ne tik pavalgyti, bet ir elementarių pramogų. Nuėjau su anūkėmis į kino teatrą ir sumokėjau už šį malonumą 59 litus. Ar gali net vidutines pajamas gaunantis pilietis tai sau leisti? Žmonės degraduoja dėl dvasinio peno stygiaus, dėl pinigų stokos nutrūksta santykiai. Norėčiau dažniau susitikti su drauge, tačiau pinigų pritrūksta net puodeliui kavos. Laimingi tie, kas dar tarybiniais metais sugebėjo įsigyti ir dabar paklausias profesijas bei gali prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Turtų nesusikroviau, tačiau kol esu sveika, pavalgau ir susimoku mokesčius. Pagrindinės ne tik vyresniųjų, bet ir jaunimo problemos - bedarbystė, brangios komunalinės paslaugos ir neįperkamos pramogos. Kai rengiamos nemokamos šventės ar koncertai, į juos suplūsta minios žmonių, kad nors trumpam sušildytų savo dvasią.
Reikėtų kurti kuo daugiau darbo vietų. Štai vienų keikiamas, o kitų giriamas V. Uspaskichas. Atvažiavo draugė iš Kėdainių ir patikino, kad ten darbo pakanka visiems. Pasirodo, tereikia noro gerai dirbti ir užsidirbti. Jei nebus darbo Lietuvoje, tai tauta išnyks dar šį šimtmetį. Paprastai į užsienį užsidirbti išvyksta kuris nors vienas šeimos narys, o po kelerių metų nuolatinis išsiskyrimas sugriauna šeimas, beviltiškai mažėja gimstamumas.
Aldona Janukaitienė, pedagogė:
- Dabar labai madinga kalbėti, kad trūksta socialinių garantijų, kad mažos pensijos ir nesaugu dėl ateities, tačiau man atrodo, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniau paprasčiausiai jaučiasi niekam nereikalingi. Esmė ne pinigai. Mano mama gyvena kaime, gauna 400 litų pensiją, visko užtenka per akis, bet ji dažnai verkia, jaučiasi labai nelaiminga, nes mano, kad tokio amžiaus žmonės tik trukdo jaunimui ir turi pasitraukti. Tai daugiau psichologinė problema.
Jaunimui reikėtų nepamiršti, jog kada nors taip pat sulauks garbaus Amžiaus, ir rodyti daugiau dėmesio bent jau savo tėvams. Vyresnio amžiaus žmonėms būtina nuolat girdėti, kokie jie reikalingi. Reikia įtraukti juos į visuomeninį gyvenimą. Šiuo metu Lietuvoje penkiasdešimtmetį perkopusieji praktiškai jau prarado teisę į darbą ir tokią padėtį reikėtų nedelsiant taisyti. Dauguma pensinio amžiaus žmonių nori dirbti ne dėl pinigų, o dėl noro bendrauti ir jaustis esą reikalingi.
Vaclovas Ugianskis, pensininkas:
- Nežinau, kokiais metodais atliekamos sociologinės apklausos, tačiau netikiu, kad Lietuvoje tiek daug gyvenimu nusivylusių žmonių. Mano ir žmonos pensijų pragyvenimui užtenka. Skrupulingai suvedžiau pastarųjų dvejų metų balansą ir gavau beveik 200 litų pliusą. Tiesa, per tuos metus nei aš, nei žmona neįsigijome nė vieno naujo rūbo, nė vienos poros batų. Galbūt tai vien tik mano šeimos statistika, tačiau per dvejus metus mes su žmona maistui išleidome 45 procentus šeimos biudžeto, komunalinėms paslaugoms - 42 procentus, ryšiams - 4 -5 procentus, o likusieji - vaistams ir nenumatytoms išlaidoms. Gerai, jog mes turime rūbų ir apavo galbūt iki pat mūsų gyvenimo pabaigos, nes sekti madų pasauliu tikrai nesiruošiame. Tačiau jeigu ištiktų bėda, taupyti galėtume tik maisto sąskaita, o prie to mes tikrai nepripratę. Nors ir retkarčiais, tačiau ir pensininkui norėtųsi paragauti natūralios mėsos ar šviežių daržovių. Turiu trisdešimties metų senumo automobilį, kuriuo vis dar sugebu pasiekti savo kolektyvinį sodą ir iš ten atsigabenti paties užaugintų bulvių maišą, kuris perkant turguje galbūt kainuotų brangiau. Tačiau kas įkainuos savą prakaitą?
Prisimenu dar tarpukario laikus, kai su mama ruošdamiesi Vėlinėms, ketvirčiais supjaustydavome elgetoms paaukoti skirtus duonos kepalus. Aukų gavėjai žemai lenkdavosi ir nuoširdžiai kalbėdavo maldas už įvardintus mirusiuosius. Dabar mano žmona dažnai grįžta nusivylusi, nes išmaldos prašančiam vaikui nuperka bandelę, o šis ją įžeidžia necenzūriniais žodžiais. Šalies įvaizdį griauna pseudoelgetos, kaulijantys litų. Alkanam žmogui reikia maisto, o ne pinigų. Tikrai vargstantįjį lengviau atpažinti duonos rieke, o ne litu.
